iš stalčiaus 2010 01

*Lyrika, bet man gražu, nes tai nutiko iš tiesų - mano sapne!

Gynybinį bokštą ir pilies užtvarą puolė priešas, rankose laikantis nesuprantamą ginklą. Visagalis ir nenugalimas jis atakavo visus. Pamenu skausmą, kai jo kulka kliudė mano kairį petį ir ausį. Bet tuomet staiga tarsi persikūnijau ir gelbėjau kitas merginas. Nesupratau kas jos, bet turbūt mano misija buvo tokia. Smėlis slysdavo po kojomis, reikėdavo kilti į kalną ir vėl leistis juo žemyn. Pilis stovėjo kažkur ant jūros kranto. Kaskart stebėjau priešą, mėginau ištaikyti laisvą nuo kulkų akimirką, bėgau sugriebti merginas ir parnešti į saugią vietą. Kas aš buvau? Iki šiol nežinau.

Pamenu žinojimą, kad ten, gynyboje yra Artūras. Nuojauta, jausmai nukrypdavo pas jį, nors protas visada buvo giedras ir susikoncentravęs ties užduotimi. Ten jis irgi gina pilį..
Kuomet buvo duotas signalas trauktis iš pilies, apleisti patalpas, aš užmačiau per smėlio daubą einančius sargybinius. Mano išgąsdintas žvilgsnis sugavo jų akis. Veriama įtampos šaukiau "kur Artūras?". O jie nuleido akis ir tepasakė "deja...". Aš persimainiau, kai nesuprantamas alkis užvaldė visus pojūčius. Negali būti! Jis - Achilas, jis - nenugalimas!
Priešų barikados pusėje radau gulintį Artūrą. Jį pašovė. Žaizda kraujavo iš kairiojo peties. Ir aš supratau: tada į mane niekas nepataikė, tada aš pajaučiau Artūrą kliudžiusią strėlę. Arba - Artūras ją pasiemė iš manęs...

Negalėjau sau leisti patikėti kas vyksta. Artūras negalėjo išeiti, nes ... aš jį myliu, jis mano Princas, jis mano žmogus! Drebančia, bet tikinčia širdimi, suėmiau jį už pečių, kurie simbolizuoja visą jo jėgą ir mano užuovėją. Nežinojau, ar galiu tai padaryti... Visur tas smėlis, vėjas ir justi jūra. Įgula jau pasitraukusi, likome tik mudu. Artūras negali išeiti. Nežinojau, ar pajėgsiu, bet tikėjau... užsimerkiau ir... po truputį perdaviau jam savo gyvybes. Vieną po kitos jos keliavo į stiprų jo kūną, ir kaskart man buvo vis lengviau perleisti savo gyvenimus. Vis mažiau skaudėjo, aš tarsi lengvėjau. Atsimerkusi regėjau, kaip žaizda gyja, traukiasi, mažėja, išnyksta. Galop Artūras sujudėjo, pradėjo aižiai kvėpuoti ir atmerkė akis... Jis šypsojosi man... mačiau kaip per rūką. Kaip tolimą viziją regėjau jo žvilgsnį. Nepajėgiau jam atsakyti tuo pačiu. Man liko viena gyvybė, nusilpau ir parkritau ant žemės. Artūras viską suprato, jaučiau, kaip paima mane ant rankų, šiltai suspaudžia glėbyje ir pakyla keliauti. Jis niekada nepalikdavo manęs.

Nujaučiu, nors to neišgyvenau savimi - šarvai susigrąžinami užsitarnavus pagarbą didžiais darbais. Manasis Achilas netruko atlikti žygdarbių ir perduoti man gyvybių. Viskas buvo gerai. Aš atgavau jėgas ir galėjau šypsotis jam visą gyvenimą. :)

/// 2010 01

Komentarai

Populiarūs įrašai