„Visai kiek kitaip“. Motociklas.

Žiedų aromatas svaigina rausvus debesis vaiskiame danguje. Atėjo įstabaus grožio vakaras. Pro langą žvelgia akys - ramios kaip spindi krištolas. Ji prisimena, kaip linktelėjo pralėkusiam motociklininkui - jis pyptelėjo, o Agnes šypsojo. Stovėdama lange ji piešia mintis...

Tada sodyboje pas Vilį ji viešėjo keletą dienų. Tiesą sakant, viešėjo tiek, kad širdis nurimo, mąstymas išsivalė ir paliko tik švarus lapas, erdvė naujiems įspūdžiams ir gražioms mintims. Nebeliko jos praeities nuoskaudų.
O dienos buvo nuostabios! Kasdien pakirsdavo „ant aukšto“ šieno pataluose. Agnes nusileisdavo kopėčiomis ir gerdama arbatą tyliai stebėdavo jaunuolį, kuris pakerėjo ramybe.

Ji žvelgia į dangų – galėtų akis pražiūrėti. Klausosi savo vėjo, kuris visada atneša istoriją, pasaką, nuotaiką. Gaubiasi šilta naktis ir netrukus švytinčiame danguje bus matyti tik medžių siluetai. Mintys sugrįžta prie jos kelionių draugo. Prašvilpęs motociklas priminė, kad ji taip pat turi savo žirgą. O nepažįstamas vairuotojas priminė įvykį, kuris nutiko Vilio šeimos sodyboje...

Vieną įstabaus grožio ir šilumos pavakarę, kuomet Agnes stebėjo dangų, iš garažo atšvilpė Vilis. Motociklu! Agnes nematė žirgo anksčiau, tad akys spindėjo. Giliai įkvėpusi šypsojosi taip plačiai, kaip tik gali. Žinojo - taip ji daro visada sėsdama ant motociklo.
Vilis ją vežė po gražias apylinkes, motociklas nebijojo smėlio ir žvyro, jie nebijojo gaubiančios tamsos. Pro medžius buvo matyti rausvas dangus, saulė jau nusileidusi gesino dieną. Vėjas tiesiog svaigino, o šilkinis vakaras audė savo pasakojimą.

Nepamena kaip, bet žirgas pasibaidė ir jiedu nulėkė žemėn. Agnes atsistojo, tačiau Vilis nesugebėjo. Jam diegė blauzdoje, bet jis tvardėsi ir skausmo neparodė. Mergina puolė prie vaikino, klausė, kaip jis, ką skauda. Supratusi, kad jis sąmonės nepraranda, tačiau pats nepajudės, ji staiga nusigręžė ir griebė motociklą. Agnes susikaupė ir pamėgino pakelti. Buvo labai sunku – ji net savojo nesugebėdavo pastatyti viena. Tačiau dabar matyt veikė didelė adrenalino dozė – tai baimė ir drąsa padėti. Žirgas pakluso, Agnes įsitaisė, ir nelaukdama mėgino užkurti. Pavyko, tuomet mėgino jį apsukti. Sukandusi lūpas, ryžtingai įsispyrusi į nelygų siaurą kelią judino motociklą. Žvėris apsisuko ir apšvietė apačioje gulinčio Vilio akis. Jos buvo tarsi persimainiusios iš nuostabos, galbūt - skausmo. Žvilgsnis žiūrėjo tiesiai į šviesą, lūpos kažką kalbėjo. Agnes turėjo nulipti, turėjo išgirti. Pastatė motociklą ir šoko prie gulinčio jaunuolio. „Vili, kaip tu? Ar galiu tave palikti ir lėkti pagalbos?“ Vilis tyliai žiūrėjo, tarsi gėrė jos ryžtą, nusišypsojo ir švelniai paklausė: „Agnes, ar tu... ar tu mokėsi jį vairuoti?“ „Šito dar nevairavau, - atsakė ji, - aš pamėginsiu.“ Ir nuskubėjo prie naujojo bendražygio. Ji labai (labai) nemėgo smėlio ir žvyro, nes su savo motociklu jį įveikdavo sunkiai. Tačiau suprato, kad šis žirgas skirtas šiai dangai. Tarsi negalvodama, elgdamasi instinktyviai atliko visus veiksmus, ir štai palengva atsuko rankeną. Pajudėjo, pakeitė pavarą, pajuto, kad gerai stovi ant kelio. Ir taip padidino greitį, švilpė atgalios tik stebėdama provėžas – kitaip kelio nebūtų radusi. 

Aplinkui dingsojo tamsūs dideli medžiai, skleidė šešėlį jų sodrūs drėgni lapai. Iš tolo buvo matyti vienas žibintas, nardantis medžių labirinte.

Atlėkusi į sodybą, pamatė Vilio brolį. Jis, tik išgirdęs kas nutiko, griebė mašinos raktelius ir leidosi į mišką. Nežinia po kiek laiko jiedu pasiekė tikslą. Agnes buvo tarsi skardinėmis akimis – nuvargusiomis, akylai stebėjusiomis naktinį žvyrą ir laukusiomis vienintelio – kada pamatys Vilį. Brolis puolė prie jo, įnešė į automobilį, ir trumpai žvilgtelėjęs į Agnes, nenustebo gavęs atsakymą: „Jūs lėkite, aš pargrįšiu“. Brolis žvelgė supratingu tyliu žvilgsniu, linktelėjo ir be žodžių nuskubėjo. Ji ilgai stebėjo tolstančius žibintus. Tik dabar pajuto kaip maudžia riešus. Trumpai pailsinusi akis, vėl įjungė pirmą pavarą. Laikas judėti, nes Vilio Mama laukia žinių. (Tai laikai be mobiliųjų telefonų.)

Pargrįžta vienas spindintis žibintas. Šeimyna supranta, kad grįžta mergina. Jie laukia žinių, jaudinasi ir nerimauja. Sužinoję, kaip viskas nutiko, nepaliauja laukti. Šiuokart brolių, grįžtančių iš gydymo įstaigos. Švintant pasirodo ir jie. „Koja sugis“, - tai svarbiausia žinia. Vilis padėkoja Agnes. Taria, kad nėra matęs drąsesnės merginos. Ir tuomet paklausia, ar ji moka vairuoti motociklą. Agnes linksmai atsako, kad dabar moka vairuoti ir šį. Ji kuklinasi, nes nemano, kad padarė kažką drąsaus, nes juk labai bijojo. Visi juokiasi ir sodyboje vėl aidi džiaugsmas. Taip palengva atslūgsta įtampa. Vilis neužliptų "ant aukšto", o mergina žino, kad tenai taip pat neužmigs – nejauku būti tamsoje. Tad jiedu kartu užmiega verandoje.

Pabudusi Agnes atsimena nakties įvykį tarsi dabarties akimirką. Pasisuka į dar miegantį jaunuolį – vėl klausosi jo lygaus šnopavimo. Staiga supranta, kad jai jau metas išvykti. Namuose nė garso – visi ilsisi. Parašiusi padėkos raštelį ji nieko nežadina ir iškeliauja. Ilgai alsuoja rytmečio rasa – sodyba skendi bundančios saulės spinduliuose. Agnes neatsigręžia. 

Dardėdamas atpūškuoja autobusas. Stotelėje niekas nebelaukia.

Akys žvelgia toli. Sutemę. Mergina nežino, kaip gyvena šeima, kuri buvo toks nuostabus įvykis jos gyvenime. Bet tiki, kad viskas gerai ir ramybė skleidžia savo sparnus pasakų sodyboje. Negalvoja, kodėl ji pasirinko išvykti. Iki šiol nežino, bet taip tuo metu jautė. Tačiau nustebo, kad ilgisi, mintimis grįžta į autobuso stotelę, sodybą, prie ežero, o naktimis tarsi miega ant šieno, ir pabudusi klauso Vilio šnopavimo. Dienos kvepia vasara, naktys spindi krištolu. 


Kaskart ji keliauja savo motociklu, vėl tapdama vienu su plienu.


Populiarūs įrašai