Auksinis ruduo


Žydras, giedras dangus. Nė debesėlio. Įstabus horizontas: miškai, toliai, lygumos. Mano akys spindi - niekaip negaliu atsigrožėti! Tačiau žvilgsnis trunka gal sekundę. Vairas rankose, greitis neleidžia snausti - mociukas pasklūsta posūkyje.
Švilpėme Lietuvos keliais toli nuo didžiųjų miestų. Ir nors kartais buvo labai šalta, vaikinai mane nuoširdžiai saugojo. Dažnai stojome atšildyti mano rankas ir drauge pasijuokti. Įdomi smulkmena - mociukai ir drabužiai aplipę voratikliais. :)

Kaskart netekdavau amo, norėdavosi sustabdyti vaizdą, greitį ir nuotaiką. Akys gerte gėrė vaizdus, uoslę gaivino rudens šaltukas, o lūpos šypsojo. Kelias - žavingi posūkiai. Lekiame pro mielas sodybas, virš kurių pavėsį skleidžia didingi, spalvomis degantys medžiai. Vaizdas tarsi iš paveikslo. Jausmas - kaip iš sapno, sumišęs su realybe: mes lekiame per kaimelius, pakeldami spalvotus, ant grindinio nugulusius lapus.

Čia mano Lietuva. Šalis, į kurią norisi grįžti net neišvykus - jausmas, kuomet negali pasisotinti savo Tėvynės grožiu. Kuomet kirtus nuostabaus grožio kaimelį, norisi sugrįžti atgal. Nes dar nesugėrei viso jo grožio, nesukvėpavai viso gaivaus oro, neišjuokei visų linksmų natų.

Viskas kitkas pasimiršta. Esame tik mes - trijulė, mūsų žirgai ir visas nuostabus ruduo.



Komentarai

Populiarūs įrašai