"Visai kiek kitaip". Silueto riteris.

* Jaunatviška lyrika, jeigu ką. :) Turbūt pats ilgiausias mano įrašas. Pagavo įkvėpimas. :)) 

Tada buvo vasara. Artūras - toks buvo jo vardas - sužavėjo ją akimirksniu ir širdis stuktelėjo kaip dar niekados. Jis mėgavosi daugelio dėmesiu, buvo stipriausias ir šauniausias savo būryje. Artūras buvo tarsi draugų branduolys - linksmas ir šmaikštus. Ramus ir tą savo ramybės turėjimą spinduliavo kitiems, taip nejučia traukdamas būti greta, šalia. Tai buvo vasaros stovykla, ir jis nežinojo, kad ten yra ir Agnes.

Ir tik gerokai vėliau, kuomet Agnes sužydėjo jaunyste, jiedu ir vėl susitiko.
Šalyje buvo taikos metas ir visi riteriai, damos bei kiti miesto ir aplinkinių valdų gyventojai šventė gyvenimą. Buvo kuriamas vaidinimas apie didingą Lietuvą ir jos valdovą. Agnes atiteko stiprios ir ryžtingos sesers vaidmuo, Artūrui - kario. Ir ten, užkulisuose, sužibo jų draugystė.

Tačiau po kiek laiko Artūras turėjo išvykti į mūšį. Dienos skaičiavo metus. Agnes buvo viena, Artūras buvo kare. Vėliau į pilį plūdo likusieji gyvieji, skelbdami, kad karo žygis baigėsi. O Artūras negrįžo - nei žiemą, nei pavasarį ar vasarą, nei dar kitais metais. Mintys, ar jis žuvo, ar liko priešo įkaitu, ar apsigyveno svetimose žemėse, nedavė jai ramybės. Ką bekalbėti, kad skaudėjo. Tačiau gyventi reikėjo.

//

Vieną šilkinį rudens vakarą, šalies vyrams ruošiantis laivų mūšiui, ji stebėjo pilies kiemą. Tyliai rymojo prie sienos ir gėrė visą procesą. Jis žavėjo ir baugino! Ji stovėjo be minčių, tik skendėjo vakaro žibintų šviesoje. O širdis nesąmoningai tuksėjo atsiminimų migloje - tą ūkanotą rytą ir jis, Artūras, išėjo į kovą...

Staiga jos žvilgsnį pagavo vienas siluetas. Duslių žingsnių ir prikimusių balsų aide, jos žvilgsnis sustingo ties vieno jaunuolio siluetu. Jis vaikščiojo ramiai, neskubėjo, atliko darbus lėtai, bet užtikrintai. Jo pošarvis dailiai gulė ant tvirto kūno, o šiek tiek pankiška šukuosena atspindėjo asmenybės kozirį. Viskas tarsi sugulė į bendrą visumą, kuri traukė it magnetas. Kartais šis riteris praeidavo visai šalia. Deglų ir žvaigždžių šviesoje Agnes apžiūrėjo jo kostiumą - audinio faktūra, medžiaga ir sukirpimas tobulai tiko jaunuoliui. Vėliau jis ją pakalbino. Ir išvyko į mūšį. Agnes paliko tas žvaigždėtas gilus dangus.

Ji mėgino gyventi toliau. Užsimiršo ir vėl akcentavo akimirkas: skardžiai juokėsi, siurbė gyvenimo grožį ir gamtos trapumą. Ir slapta jodinėjo - taip numalšindama ramybės ir laisvės alkį.
Kažkada, su eiliniu kavalieriumi, ji keliavo link pilies vartų. Jie leidosi žemyn šaltais, akmeniniais laiptais į tvirtovės vidinį kiemą. Nužvelgusi erdvę, Agnes pamatė lūkuriuojantį siluetą. Pora pasveikino jaunuolį, riteriai persimetė keliais žodžiais ir jiedu pasuko savo keliu. Tačiau Agnes pajuto, kad siluetas nejuda, tarsi laukia ir stebi. Tai buvo tas pats Silueto riteris. Nueidama ji sulaikė žvilgsnį ir šypsojo.

Yra dabartis

Išaušo pavasaris, kuris skelbė nuostabų gamtos atgimimą ir - riterių turnyrą, kurį visada palydi daugybė ovacijų, meilės istorijų, nuotykių, garbės ir pykčio.

Agnes (nenuorama ir "maištaujanti" mergina, ne-standartas), kaip įprastai, net neketino sėdėti specialiai jai paruoštame krėsle - ji pasirinko stebėti kovą iš arčiau. Apsirengusi, kad neišsiskirtų iš aplinkinių merginų, įsitaisė netoliese dvikovų aptvaro. Norėjo įsižiūrėti į riterių veidus, tarsi kažką išskaityti juose. Gal įminti jų gyvenimo pagrindą - narsos ir ryžto kovoti klausimą. Kita vertus - norėjo stebėti ne gyvą paveikslą nuo pjedestalo, o išgyventi verdantį adrenaliną, sugerti jį visa savimi. Tuomet ji jaučiasi išties gyva!

Heroldas praneša riterių turnyro pradžią. Aplink aptvarą ir palapinėse girdėti vyrų balsai, aidi sodrūs dūžiai. Visur blizga šarvai, plazdančios vėliavos atneša vėjo dvelksmą. Žiūrovų tyla atima žadą. Jie, tarsi laukdami stebuklo, net aikteli, kuomet pasirodo pirmieji riteriai.
Agnes ramiai žavisi vaizdiniu. Štai stebi iš palapinės išnyrančius vyrus. Vienas iš jų - itin didelis, aukštas ir kažkaip niūrus - toks pirmasis įspūdis. Agnes stebi ir klauso, kaip žvanga šarvai riteriui žygiuojant. Laiminga ji, kad džiaugiasi "mažu", pastebi aplinkos "audinį", jaučia ir žavisi renginio nuotaika. Ir tik tada, kuomet riteris atsisuka, Agnes pakelia akis iki veido... ir nuščiūva. Nustoja kvėpuoti, širdis tarsi užsikerta ir nusirita kažkur žemyn ties kulnais. Ji nejaučia, kad rankos ir šypsena nusvyra, kad keliai linksta, o veidas persimaino. Ji jau nebegirdi, kaip heroldas praneša, kad kausis "Riteris Artūras ir..." Taip - ten ji mato Artūrą ir, pirmą sykį po tiek metų, Agnes akyse pasirodo ašaros. Jis gyvas, jis sveikas, jis atvyko čia - tai laimė. Bet greta ji puikiai ir skausmingai suvokia, kad jos Artūrui nebėra. Artūras negrįžo pas Agnes ir net nesiteikė pranešti, kad gyvena.

Tačiau tuo pačiu metu, jos akis pagauna saulės zuikutis - tai šviesos spinduliai lūžta nuo karių šarvų. Tiksliau - nuo vieno riterio kalavijo. Zuikutis nesiliauja vilginti akių, ir ji pagaliau sumirksi. Agnes nesidairydama žvilgteli tiksliai ten, iš kur sklinda šviesa. Tą akimirką merginos akys pasako daug daugiau, negu galima būtų jose matyti. Žvilgsnis tarsi kalba visą gyvenimą, tą ramybę ir didingą žmogaus prigimtį. Sukandusi lūpas, ji ilgai žvelgia į jaunuolį, o jis - atgalios. Jeigu žvilgsniai galėtų keisti pasaulį ir gyvenimus, dabar Agnes nuverstų kalnus. Ji linkteli - taip, tai jis! - Silueto riteriui.

Pakilę į dvikovą abu vyrai susitinka vienas priešais kitą. Heroldas, komentuojantis kovą, nustemba: vienas iš karių ryžtingai keliauja tolyn į aptvaro gilumą. Silueto riteris sustoja priešais Agnes ir jai nusilenkia. Minia šurmuliuoja suprasdami, kad šis riteris savo kovą skiria merginai, apsirengusiai raudona skraiste.

Ką jaučia Agnes? Sunku pasakyti žodžiais. Jeigu ji tą akimirką blaiviai mąstytų - tai būtų minčių kratinys. Sugrįžęs Artūras... Ašaras pakeitė pyktis, ryžtas, o dabar - abejingumas jam, jos buvusios karalystės princui. Ir visos šios būsenos pakinta per akimirką.
Silueto riteris sugrąžina atgal į šviesą. Jai pirmą kartą gyvenime kažkas skiria kovą. (Ankstesni gerbėjai buvo tik besipuikuojantys garbėtroškos.) Nuo mažens svajojusi apie tikrą riterį, deramą dėmesį ir pagarbą jai, dabar, čia ir šią akimirką, tai išgyvena.
Tačiau kaip gerai, kad šito visko Agnes dabar negalvoja. Ramiai stebėdama kovą, mergina atrodo toli nuo visų išplaukusi, orumu, kilnumu ir stiprybe spinduliuojanti savo istoriją.

Tuo metu Agnes supranta tik vieną dalyką: nesvarbu, kas nugalės kovoje. Artūras yra praeitis. Silueto riteris yra ateitis. Bet svarbiausia, kad visa tai - yra, tai dabartis. Ir supraskite - ne kaip vyras, o metafora. Ji susigrąžino šviesą ir vidinę ramybę. Ir kokia nežinoma ta ateitis bebūtų, ji renkasi gyventi - sodriai, ryškiai, žaismingai! Taip, kaip tie saulės zuikučiai.

// O ar susitiks Silueto riteris (įdomu, kuo jis vardu?) ir Agnes po kovos? Matysim. Ji pasirinko gyventi (čia puikia tinka angliškas žodis - būti alive!) ir paleisti praeitį - o tai yra svarbiausia.
--

Populiarūs įrašai