Detektyvas? (I)

* Arba "Moterys neramios".

Duslus melsvas dangus. Pilnatis. Šąla, nors jau pavasaris. Mergina susimąsčiusi žvelgia aukštyn - nebežino, į ką įsivėlė ir kaip reikiant užspaudė smegenis. Kaip elgtis? Čia juk ne filmas! Čia tikras pasaulis, o ji - ne profesionalė. Giliai įkvepia ir vis žiūri į tą mėnulį. Jis tarsi padeda mąstyti.
Visai sutemo. Metas keliauti namo.

- Labas rytas, Vilhelma!
- Sveikutė, katinėli! - Vilhelma, apsimuturiavusi vilnone skara, garsiai pasveikina jaunuolę. Žino, kad kitaip nesigirdi. - Šian nuostabus rytas, tiesa? Pagaliau lauke šilčiau negu viduje. - Ir ji atkelia vartus. Agnes įburzgia į savo vietą. Ir keliauja į Vilhelmos "būdelę".
- Taip, šiandien labai gražus oras. Kas naujo? - ir ji ima rengtis - šarvus sumaino su kukliu megztuku ir kelnėmis.
- Taigi! - Vilhelma pro akinius šypso. Rankose šnara laikraščio lapai, poste kvepia kava. - Šian vėl sargas tikosi su tuo tipu. Kažką perdavė. Nemačiau ką. Agnes, kada visai tai baigsis? Žinai, nors įdomu, visgi man kaip reikiant neramu.
- Matysim, Vilma, matysim. Matote, mudvi dar tiksliai net nežinome, ar gerai čia kažką įtariame. O gal tai tik mūsų iliuzija?
- Tikiuosi, vaikeli, kad tik taip ir bus...
- Na, gerai, jau lekiu! Tad iki vakaro! - Ir Agnes iškeliauja į savo dienos stotelę.
Dirba gide, tad istorija, eksponatai ir sugūžėję vaikai - jos sritis. Bendradarbė Vilhelma - turbūt vienintelė moterėlė, kuri supranta Agnes nerimstantį būdą, jaunystę ir gyvenimo alkį - ji slapta priglaudžia jos motociklą. Kad niekas nematytų ir duotų jaunajai gidei ramybę. Juk jeigu sužinotų - negautų jauniklė atsipūsti nuo klausimų ir komentarų!

Mergina skambina į Tarnybines duris, atidaro budinti eksponatų prižiūrėtoja. Labinasi, šypsosi. Tačiau Agnes jau žino - pakelti antakiai gero nežada. Ana Marija nuolatos sprendžia kryžiažodžius. Ne šiaip sau. Mergina įžvelgė, kad kai kurie atsakymai nelygu klausimams. Ten tarsi informacijos koduotė, palaidi žodžiai, kurių ji kol kas neįkerta. Bet visgi "aštunta" atsakyti į klausimą, kur yra Troja - nelogiška. Visai nelogiška.

Muziejaus žavinga tyla visada ją pakeri! O ta erdvė - sulig per visą pastatą matyti tolimos trečios salės siena ir kabanti XV a. vėliava - užburia. Tolumoje stoviniuoja keletas moterų, jos šnekučiuojasi. Tyliai ir prislopintais balsais. Toks jausmas, kad čia sienos girdėtų. Neveltui tiek filmų ir knygų yra sukurta apie muziejus - čia išties žavinga ir savotiška vieta!

Rytinė arbata. Ant palangės Agnes pasidėjusi mūšio maketo raitelį. Susimąsto, kad viduramžių riteriai nelygu nūdienai. Jie smirdėjo, jie per žmonių gyvybių pliurzę kapojo vienas kitą mūšiuose. Ta romantika, kurią dažnai įsivaizduojame, buvo karti realybė. Ryto saulė spindi į akis, už lango - pavasaris.


Agnes įžengia į pirmąją salę - mėgsta žvilgtelėti į mineralų rinkinį. Vienas iš jų - tarsi krištolinis - labai gražiai spindi. Žaižaruoja visas žibančias viltis, mintis, lūkesčius ir akimirkas.
- Labas rytas! - jai taria šios salės prižiūrėtoja. Agnes atkunta.
- Sveiki! - ir šypsodamasi šauna į kitą salę.
Visoje salėje - išimtinai vyrų portretai. Taigi paradoksas - praeities ženklai yra vyrai. Štai, ji sustoja ties tais pačiais paveikslais. Jie ir vėl sukeisti! Pastebėjo, kad keli valdovai, kabantys vienos sienos pabaigoje, kartais būna  sukeičiami vietomis. Keista, kodėl. Mėgino santūriai užklausti kolegių, bet nieko nepešė...

Mėnulis skaisčiai šviečia. Ir vėl šąla - kažin, koks bus rytas, ar lengvai užsikurs mociukas. Agnes rutulioja mintis, kristalizuoja. Jos palengva lūžta: tarsi tuo krištolu slysta ir radusios atsakymą - tiksliai kerta tiesiąja. Taip mąstymas rimsta. Agnes ima suvesti galus arba - irgi variantas - interpretuoti, rasti versijas. Po truputį aiškėja, kas vyksta.
- Kad tave kur! - Agnes netikėtai taria balsu. - Gudriai jie čia sugalvojo! - Ir tuomet ji garsiai sujunka.  - Juk čia detektyvas!!!
--

Komentarai

Populiarūs įrašai