Mocu į magistrą

Lekiu į magistrą! Įsikabaroju į katedrą, ant stalo kraunu šalmą, šarvus ir pateikiu dokumus. Štai, užregistruota! Išėjusi iš univero sėdu ant mociuko ir iš karto minu į sodybą prie Nemuno kranto.

Kokia graži kelionė! Stebėjausi keliu - palei Nemuną, tačiau kitoje jo pusėje, pro Kriūkus. Lygus vingiuotas asfaltas, tik kelios pralėkusios mašinos, pievų žaluma ir, žinoma, Lietuvos dangus!

Kelios fotos:


Bene vienintelis likęs keltas per "Panemunės" Nemuną:

Jau vietoje:

Pramerkiau akis... Mano rytas sodybos bibliotekoje :)

Taigi, grįžtu prie temos. Aš į magistrą? Juk kelis metus net nenorėjau pagalvoti į tą pusę. Griežtai laikiausi savo principo - nereikia man "popieriaus" vien dėl to, kad visuomenėje veši kvailas bukas požiūris - mada krautis diplomais. Atseit jie keltų žmogaus vertę!
Tad aš sėkmingai neigiau magistro "reikšmę", kol šiemet supratau, kad man patinka mokytis! Apskritai mokytis. Tad kodėl nepasimokius "mokymosi" įstaigoje? :)

Pabuvusi kelias dienas nuostabioje ramybėje - Gelgaudiškyje, turėjau minti atgalios į Vilnių - mandatinę komisiją. Kaip tyčia, visą dieną lietus pylė kaip iš kibiro - pragiedrėjo tik vakare. Tad užvedžiau bendražygį... Kokia tai buvo kelionė!

Ties Kaunu dangus tapo realiai juodas, prapliupo dangus, žaibavo ir griaudė tiesiai virš galvos. Automobiliai stojo pakelėse, lėtino, jungė avarinius signalus. Ant manęs pylė vanduo - iš viršaus, šonų, fontanai - iš po kojų. Ką daryti? Tiesiog sustoti reiškia šlapti nejudant, tad renkuosi judėti. Kol pamatau degalinę. Kuomet nulipu nuo mociuko, atrodo, mane galima gręžti, o kojas visai prisėmiau. Čia sutinku kelis motociklininkus - vokietį iš Miuncheno ir lietuvį, keliaujančius iš pajūrio.

Pakeleiviai laukėm kol nurims, tačiau artėjant nakčiai reikėjo judėti. Vieno moco vairuotojas buvo tarsi švyturys audroje - pro niauktą šalmo stikliuką mačiau tik vieną žibintą kelyje, paskui kurį ir sekiau... Vandens srovės šaudė į kojas, jeigu pataikydavau į provėžas, mociuką mėtė. Tamsu. Ir kadangi drėgna, geriau nekvėpuoti, nes garavau iš vidaus. Atsidarius stikliuką, lietus atrodo pjaustė veidą. Žodžiu!! Neklauskite, bet turbūt žinote ką tai reiškia. :) Ir nors aš atlaikiau, tokio ekstrymo pakartoti nebenoriu.
Ar buvo baisu? Atsakysiu taip: buvo labai, labai pavojinga. Ir tai budriai suvokiau.

(Parvykusi namo - kojas į druskuotą vandenį.)

Kitą rytą, visa švytėdama keliauju kaip į šventę - nes aš vėl noriu oficialiai mokytis!
Rami, su giedra šypsena einu ilgu koridoriumi link katedros pažėti įstojusiųjų sąrašo (įstojau ar ne?). Ir kaip švelniai sujunku - aš, ta maištininkė, kuri net nėjo atsiimti bakalauro, į magistrą sugalvojusi stoti gal prieš savaitę, įstojau pirmu numeriu!

Yra toks dėsnis: kuomet labiausiai dzin/ nesiparini - tuomet iš tiesų šypsosi žvaigždės.
Atėjau ir nugalėjau! Pačią save (audroje!) - o tai yra svarbiausia. ;)


Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai