Traškus pavakarys

Traškus, tingus pavakarys. Oras springsta nuo karščio. Užkuriu mociuką, ilgokai sėdžiu rankas ant bako sudėjusi - "Kur keliaujame šiandien?" - lėtai dėlioju raides, žodžius mintyse, klausiu Mažylio. Galvoje spengia maloni tyla. "Tiesiog", atsako - "važiuojam!" Gerai, atkandu pavarą ir mudu, mėgaudamiesi šiurgždžiu motoro garsu, išjudame iš darbo kiemo. Paskutiniai iš visų, tačiau nutvieksti vakaro šilkinės saulės.

Kaip gera neskubėti. Mano tiesus žvilgsnis veda pirmyn. Mieguistas mocas tarsi rąžosi, išsiglamžydamas iš žvyro patalų. Toks kažkoks nenusakomas jausmas apėmęs - kad ji sugrįžta, ji yra šiame neskubėjime ir mano žiovulyje, variklio burzgime. Ji - tai ramybė. Viskas savo vietose, niekas nekirba iš pakampės, niekas negraužia, nedirgina, niekas nevaržo. Esu čia, visa savyje ir savimi šioje akimirkoje, dabartyje.

Kelias veda per tiltą, dungsime per nelygumus, sukame link piliakalnių. Viskas ir visi tarsi susnūdę, net asfaltas žvelgia primerktomis akimis...
Per kelią lėčiau negu lėtai uodegą vizgina kašaras - gerai, kad turiu stabdžius! Ir jis, matyt, apsitraukęs snūduliu.

Posūkis ir įkalnė - Sudargas! Ant pagrindinio piliakalnio dusluoja minkštas kūmučių pašnekesys - nuostabu, kad jos taip šiltai, nesivaržydamos juokiasi. Ir kalba garsiai - taip, kaip įprasta ne "miesto", bet gamtos žmonėms. Tiems, kurie neskiria "kaimo" ir "ne kaimo" - jų pasaulis yra neatsiejamas nuo gamtos. Nes ji visada čia pat, po ranka, greta, nes jos reiškinius jie moka skaityti, atsižvelgti ir gerbti.

Nutūpiu tolėliau. Bet ir šis piliakalnis šauna žemyn skardžiu. Prieš akis boluoja Nemunas, vaiskus dangus, valtelė upėje tarsi įklijuota, vos kruta. Jokio raibuliavimo anei vėjelio - mes išties sumigę vakaro karalystėje...
Čirpia svirpliai. Saulė švelniai vilgina akis, šalmas greta. Ir ta tyla - gamta! Juk tai tobulas pasaulis. Man.
Žvelgiu neieškodama, neskubėdama, neatsigrįždama. Nemune raudonuoja ryškus, įstabus šermukšnis. Miško juosta kitapus.

Po audros ateina štilius - taip rašiau. Po gėlos - taip pat. Didi, ori ramybė, nepajudinama, tvirta, tikra. Kuomet viskas tampa tyku, švelnu ir paprasta... Kuomet būtis tarpsta čia, užčiuopiama, įkvepiama, ji yra ir mano šypsnyje!

Mieguista aš merkiu akis... Vakaro žara.




Komentarai

Populiarūs įrašai