Vienintelis.

Pamenu, kaip susipažinome. Aš, tirtėdama iš jaudulio, tariau tylų, neryškų "labas". Bijojau, nes nežinojau koks tu ir kaip mums seksis draugauti. Tačiau žengiau užkalbinti, nes pasiryžau pasitikti tai, ko seniai troškau - pasitikėjimo vienas kitu, gyvenimo skonio, draugystės, kartu kuriamos istorijos. Užburiančio jausmo, kuomet esame tik mudu, priklausomi vienas nuo kito.

Būdama su tavimi aš supratau, koks nuostabus jausmas būti ištikimai - dedikuoti save vieninteliam jam. Džiugu, kad užtvirtinau žinojimą, jog esu lojali - jeigu išsirenku, man nereikia kitų (arba - tiesiog nesirenku nieko).

Mudu abu turėjome nuostabių patirčių. Kartu keliavome pasaulio vaivorykšte. Žinoma, būta visko, kartu kritome, kartu kėlėmės. Buvo ir sirgome - ir beveik visada kartu, vienu metu.

Taip, kaip nedrąsų pirmą kartą, taip ir dabar - tu suteiki man laimę ir sugrąžini ramybę į mano širdį, tu mokai gyventi "čia ir dabar" ir džiaugtis mažu, bet nepaprastu.

Esi nekalbus, bet girdžiu tave ir stengiuosi suprasti, ką nori pasakyti. Tavo tvirta širdis iš tiesų yra labai jautri mano pasauliui - norams, svajonėms ir neretai - būtiniems atvejams, kuomet turime vyniotis iš padėties. Niekada nepalieki manęs ant ledo. Niekada manęs nenuvylei ir neįskaudinai. Ir nors tavo širdyje plaka metaliniai vožtuvai, tu nesi "tik metalas"! 

Tu spragsi iš pasitenkinimo, kuomet sustojame palydėti saulę - ar pameni, šią vasarą tiek gražaus pasaulio regėjome kartu? Ir visus tuos sezonus, kiek jau esame drauge.
Ir tik tu vienas žinai, kaip aš žvelgiu į tave, kaip nužiūriu, ką tau sakau ankstyvą miglos rytą ar vėlyvais vakarais žvaigždėtoje naktyje.

Ir nors šiandien aš sergu ir negaliu net nueiti iki tavęs pasilabinti, esu tikra - mudu dar šį rudenį švilpsime pavėjui, sukeldami auksinio rudens šurmulį!

Tavo,
Motociklininkė

Komentarai

  1. po simts.. cia juk tik mazalitraze kuvalda, o ne bernas ar.. arklys (blogiausiu atveju)))

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai