Gražiausio motociklo beieškant

Arba "Italai_II" (kadaise parašiau įrašą "Italai").

Praėjusi žiema – tikrasis sunkmetis motociklininkams. Sulindę į garažus, jie krapštėsi prie savo plieninių žirgų. Ir neretai kiurksojo aludėse, ilgesingomis akimis kalbėdami apie ateinantį sezoną.

Motociklų dizainas – tai faktorius, kurį puikiai įvertinti galime žiemos metu. Nes instinktų ir jutimų nevaldo momentinė greičio ir adrenalino dozė. Tad galime skirti laiko apmąstymams - kurie (serijiniai) modeliai yra esminiai atspirties taškai? T. y. kurie formuoja motociklo grožio suvokimo gaires? Pvz., pagal kokią Jums tobulo modelio idėją mintyse, renkatės/ apipjaustote duslintuvą?

Šią žiemą aš atlikau savo namų darbus. Pateikiu labiau subjektyvią nuomonę negu objektyvią rinkos analizę.

Pakeliui į Nepriklausomybę

Mūsų šalyje didelę įtaką motociklų dizaino (ir grožio) sampratai turėjo sovietiniai motociklai. Deja, bet sovietinio laikotarpio uždanga visiškai atribojo nuo motociklizmo kultūros užsienyje. Tada, turbūt nesuklysiu sakydama, dizainas rūpėjo mažiausiai, nes važiuodavome tuo, ką turėjome. O turėti buvo prabanga. Galėjome rinktis tik iš vietinės gamybos motociklų - rusiškų "Iž", "Dnepr", "Ural", "K-750" (M-72), vengrų "Panonia", čekoslovakų "Jawa". Ir visokių mopedų: "Minsk", "Riga" ir kt. Visi važinėjo daugmaž originalia technika su smulkiais pakeitimais. Jei taip galima sakyti - tiuningu. Kardinaliai niekas nieko nekūrė, nes nežinojo ką kurti - mažai kas buvo matę, kas yra už sienų.

Tačiau galime išskirti vieną geidžiamiausią motociklą. Jaunimo populiariausia buvo, žinoma, "Jawa". Nes ji buvo lengva ir greita, dailių linijų ir akį traukiančios - raudonos - spalvos. 
Man "Jawa" taip pat kelia sentimentus. Ir nors nesu iš tos daugumos, kurie su "Jawa", dar neturėdami vairuotojo pažymėjimo, brūžino savo kaimo apylinkes, visgi ji buvo pirmasis motociklizmo pažinimo "objektas".

Autostradoje (retai - trasoje)

Japonai, pradėję plūsti 2000-2002 m. atnešė naujų vėjų. Ir daugybę spoilerių. Bene tūlas lietuvis juos asocijuoja su taip vadinamomis britvomis (angl. Sportbike). Nors Lietuvoje nematau sąlygų važinėtis tokiais motociklais – jie visgi yra itin populiarūs. Sakydama sąlygos turiu omenyje "saugų greitį" – tai visiems gerai žinoma lenktynininko S. Zasados sąvoka, reiškianti atsakingą vairavimą, įvertinus kelio, mašinos ir vairuotojo gebėjimus. Lietuvoje nėra tokio kelio, kuriame būtų leistina važiuoti daugiau negu 130 km/val greičiu. Nebent trasoje.

Deja, mano šalies piliečiai sportiniais motociklais itin mėgsta važinėti gatvėmis. Populiarieji yra "Yamaha YZF", "Kawasaki ZX-R", "Suzuki GSX-R", "Honda CBR" (su visomis įmanomomis galingumo versijomis) ir kt. Tačiau savo subjektyviu vertinimu, greičio ruože išskirčiau europiečius: "tai Ducati 916" (pasirodęs 1994 m.) ir "MV Agusta F4" (1997 m.). Būtent jie diktavo stilių, kaip turi atrodyti modernus sportinis motociklas. Sukurti to paties genijaus Massimo Tamburini šie motociklai iki pat 2012 m. neturėjo sau lygių. (Ir nesvarbu, kad po „916” sekė nemažas tuntas „Ducati“ palikuonių...) 

Paskutinis modelis man tapo gražiausiu kada nors pagamintu Sportbike. Tai - „Panigale“. Tiesa, itin dailių, išieškotų linijų modelis ir vėl patvirtino taisyklę – 2011 m. lapkričio mėnesį buvo išrinktas gražiausiu 2011-ųjų metų motociklu EICMA tarptautinėje motociklų parodoje. (Antra vieta atiteko "MV Agusta F3" modeliui.)

Gatvėje

Gatvėje esminiu vienetu galėtume įvardinti street/ standard arba naked (liet. nuogo) tipo motociklą. Džiugu, kad tokie motociklai prigijo ir mūsuose. Čia privalau išskirti “Ducati Monster” modelį – kultinį gatvinį, kuriuo vėliau sekė daugelis street tipo motociklų. Klasika, gaminama nuo 1993 m. šįmet švenčia savo dvidešimtmetį. Mano favoritas yra Monster Diesel - speciali jubiliejaus laida 2013 metais.

Nors galite rinktis iš nemažos riečkutės gatvinių modelių (populiariausi - “Honda CB500”, “Suzuki GS500”, “Yamaha XJ600”), įdomesniu išskirčiau italą “Cagiva Raptor”.

Šiuo metu itin populiarėjantys streetfighter (liet. gatvės kovotojai) tipo motociklai diktuoja (Lietuvoje) naują madą. Ir gražiausias man iš jų yra „Ducati Streetfighter“ (leidžiamas nuo 2009). Nuo jo neatsilieka ir legendinės firmos „MV Agusta Brutale“ (2000) motociklas. Jie puikiai žiūrisi aštrių formų urbanistiniame peizaže. Taip pat į temą - amerikietis „Buell Lighting“, anglas „Triumph Speed Triple" bei austras KTM "Duke".

Legendiniu vadinamą „Yamaha V-Max“ taip pat priskirčiau prie įdomaus dizaino motociklų. Nuo 1985 m. be didesnių pakeitimų leidžiamas modelis atnaujintas 2009-aisias, išgarsėjęs ne tik savo milžiniška galia, bet ir atpažįstamomis linijomis bei V-Boost sistema. Įdomu ir tai, kad šį modelį sunku įsprausti į bet kokius rėmus. Jis – nei street, nei cruiser tipų motociklas, kartais vadinamas tiesiog musclebike (liet. raumeningas).

"V-Max", diktuojantis savo asmeninę vagą, prieš keletą metų sulaukė bendražygio (arba konkurento - čia kaip pažiūrėsite). „Ducati Diavel“ (2011) taip pat vertas dėmesio.

Neskubu apžvelgti visų modelių. Nekalbėjau apie cafe racer, bobber, off road (enduro), cruiser, supermoto, apie rankomis gamintus ar išskirtinius (eksliuzyvinius) modelius.  

[Apibendrinimas]
 
Peršasi viena išvada, kurią patvirtina ir daugelis motociklizmo pasaulio profesionalų, ir pavieniai vairuotojai, taip pat – pasaulyje atliekama „gražiausio motociklo“ rinkimų statistika. Jau kelintus metus titulas atitenka motociklams, gimusiems Italijoje. Tiesa, italai "Ducati", "MV Agusta", "Cagiva" ("Moto Guzzi" ar net "Aprilia"), anglai "Triumph", austrai "KTM" ar vokiečiai "BMW", etc. – vis dar reti paukščiai Lietuvoje. Tačiau ir geografiškai, ir politine santvarka, ir kultūra visi jie mums yra gerokai artimesni negu japonai ar amerikiečiai (etc.). Ir jau vien dėl to, manyčiau, turime tvirtą pagrindą savo grožio sampratą formuoti remdamiesi broliais europiečiais.

Primenu - tai mano subjektyvi nuomonė. Manote kitaip? Rašykite.