-5 C!
O kodėl gi ne? Pats gazas į "IBC rudens ralį 2014"! ::)
Organizmas nesusigaudo, ar miegojo. Dar naktis, o jau keltis. Sutepti sumuštinius, užplikyti arbatos termose, įsegti pamušalą į motociklininkės kelnes, apsitempti termo rūbais ir bėgte į stotelę. Vienas pirmųjų rytinių autobusų, kelionė per pusę miesto į sutartą vietą.
Čia jau iš tolo matau ir plačiai šypsausi: vaikinai krapštosi prie kolonėlės, vienas priekaboje pila kurą į motociklus. Labinuosi ir skubu nusipirkti arbatos: bet nėra žalios! Tai kaip pabusti? Vyrai sako, kad dar niekada nevažiavo į varžybas prie -5!
Kelionė neužtrunka, nes keliauju su linksma kompanija. Už automobilio lango brėkšta pastelinė, skaidri diena. Danguje lėktuvai paišo šviesias juostas.
Daug dalyvių ir jų motociklų, registracijos bruzdesio, vyrų pašnekesių. Negaliu atsižiūrėti į tuos, kurie tempiasi šarvus, marškinėlius, kojas spiriasi į batus - per tokį dubaką! Kiti jau vaikšto su šalmais - taip lengviau pasislėpsi nuo ledinio vėjo.
Instruktažas bei apžvalgos ratų startas kiek užtrunka - miela, bet nebūtina netvarka. Matau organizacines spragas, bet aš ne apie tai.
Trasa, kaip sakė dalyviai, labai bloga. Paruošta prieš kelias dienas, labai grublėta, gumbuota, ir žiauriai kieta. Kristi - skaudės. Praeiname ratuką.
Deja, apžvalginiame rate vienas dalyvis susivarto. Privažiuoja greitukė. Kai pro mane jį neša ant neštuvų, pamatau svarbiausią - iš nosies eina garas, vadinasi kvėpuoja. Vėliau sužinome, kad atleido gazą prieš pat tramplino viršūnę (per greitai atlėkė), kritus šalmas nulėkė nuo galvos, o jis pats neatsimena, ar buvo atsijungęs. Bet viskas baigėsi gerai: nutarkuotu veidu jis sugrįžo iš ligoninės... tęsti varžybų! Dienos herojus!
Šūvis, startai! Po 35 minutes kuo daugiau ratų suko Hobby bei Pro/Pradedančiųjų/ Veteranų klasės. Žiūrovams - tai puikus reginys, patogiai apžvelgiama trasa. Tramplinai, posūkiai, nuokalnės, įkalnės, padangos - tikrai yra kur akis paganyti, geriausiųjų važiavimo techniką stebėti.
Deja, vienas iš kolegų už aštraus posūkio susidūrė su sustojusiu dalyviu, užlaužė moco vairą, krito, o parlėkę visi kiti važiavo/ stabdėsi kone per gulintį, susigūžusį jį. Apsilankęs greitosios pagalbos automobilyje, gavo nuskausminamųjų ir paršlubavo... ieškoti šalmo.
Po valandėlės kitos - 20 km etapas miške, tad šokame į furgoną, riedame (linksmai - su atdarom durim) ir netrukus jau buriuojamės prie stačios įkalnės. Nemažai žiūrovų: vieni trasoje laužą užkūrė, kiti rąstą užrideno ant smėlio ruožo (ir vėl pasigendu tvarkos - kur teisėjai?), treti gliaudo saulėgrąžas. :) Praūžus dalyviams, lekiame ir mes į kitą vietą: purvo/ durpių koridorių tarp grakščių pušaičių aidinčiame miške. O čia yra į ką pažiūrėti: panirę iki sėdynės, motociklininkai krapštosi iš situacijos, kaitina motorus, skendi dūmuose, vėliau gauna ir rąstų dozę. Pro mus švilpia murzių murziai, išvargę, bet laimingi, keldami aukštyn kumščius - "įveikėm"! (Et, o mano fotoaparatas išsikrovė!)
Taip, kaip trasa buvo labai blogai, miškas, pasak kalbintų dalyvių, buvo super. Vienas kolega atšvilpė pirmas, kitas - atrado save: miškas veža ir gaunasi labiau negu trasa.
Per apdovanojimus stoviniuoju jau pašalusia nosyte ir skruostais, bet laiminga ir patenkina ploju nugalėtojams. Netrukus išriedame namo.
Sutemsta. Priekaba nušvilpia garažan, o aš įšoku į tą patį autobusą. Pasirodo, net atsisėdu ten pat. Atrėmusi galvą į stiklą stebiu pro šalį bėgančius miesto žiburius. Vokai svyra žemyn. Tik per vieną dieną galima šitiek daug nuveikti! Bet nuostabiausia - tai patirti kartu su šaunia, azartiška kompanija!
Spaudžiant traškiam šaltukui, gatvėmis spaudžiu ir aš. Žvaigždės viršuje.
Organizmas nesusigaudo, ar miegojo. Dar naktis, o jau keltis. Sutepti sumuštinius, užplikyti arbatos termose, įsegti pamušalą į motociklininkės kelnes, apsitempti termo rūbais ir bėgte į stotelę. Vienas pirmųjų rytinių autobusų, kelionė per pusę miesto į sutartą vietą.
Čia jau iš tolo matau ir plačiai šypsausi: vaikinai krapštosi prie kolonėlės, vienas priekaboje pila kurą į motociklus. Labinuosi ir skubu nusipirkti arbatos: bet nėra žalios! Tai kaip pabusti? Vyrai sako, kad dar niekada nevažiavo į varžybas prie -5!
Kelionė neužtrunka, nes keliauju su linksma kompanija. Už automobilio lango brėkšta pastelinė, skaidri diena. Danguje lėktuvai paišo šviesias juostas.
Daug dalyvių ir jų motociklų, registracijos bruzdesio, vyrų pašnekesių. Negaliu atsižiūrėti į tuos, kurie tempiasi šarvus, marškinėlius, kojas spiriasi į batus - per tokį dubaką! Kiti jau vaikšto su šalmais - taip lengviau pasislėpsi nuo ledinio vėjo.
Instruktažas bei apžvalgos ratų startas kiek užtrunka - miela, bet nebūtina netvarka. Matau organizacines spragas, bet aš ne apie tai.
Trasa, kaip sakė dalyviai, labai bloga. Paruošta prieš kelias dienas, labai grublėta, gumbuota, ir žiauriai kieta. Kristi - skaudės. Praeiname ratuką.
Deja, apžvalginiame rate vienas dalyvis susivarto. Privažiuoja greitukė. Kai pro mane jį neša ant neštuvų, pamatau svarbiausią - iš nosies eina garas, vadinasi kvėpuoja. Vėliau sužinome, kad atleido gazą prieš pat tramplino viršūnę (per greitai atlėkė), kritus šalmas nulėkė nuo galvos, o jis pats neatsimena, ar buvo atsijungęs. Bet viskas baigėsi gerai: nutarkuotu veidu jis sugrįžo iš ligoninės... tęsti varžybų! Dienos herojus!
Šūvis, startai! Po 35 minutes kuo daugiau ratų suko Hobby bei Pro/Pradedančiųjų/ Veteranų klasės. Žiūrovams - tai puikus reginys, patogiai apžvelgiama trasa. Tramplinai, posūkiai, nuokalnės, įkalnės, padangos - tikrai yra kur akis paganyti, geriausiųjų važiavimo techniką stebėti.
Deja, vienas iš kolegų už aštraus posūkio susidūrė su sustojusiu dalyviu, užlaužė moco vairą, krito, o parlėkę visi kiti važiavo/ stabdėsi kone per gulintį, susigūžusį jį. Apsilankęs greitosios pagalbos automobilyje, gavo nuskausminamųjų ir paršlubavo... ieškoti šalmo.
Po valandėlės kitos - 20 km etapas miške, tad šokame į furgoną, riedame (linksmai - su atdarom durim) ir netrukus jau buriuojamės prie stačios įkalnės. Nemažai žiūrovų: vieni trasoje laužą užkūrė, kiti rąstą užrideno ant smėlio ruožo (ir vėl pasigendu tvarkos - kur teisėjai?), treti gliaudo saulėgrąžas. :) Praūžus dalyviams, lekiame ir mes į kitą vietą: purvo/ durpių koridorių tarp grakščių pušaičių aidinčiame miške. O čia yra į ką pažiūrėti: panirę iki sėdynės, motociklininkai krapštosi iš situacijos, kaitina motorus, skendi dūmuose, vėliau gauna ir rąstų dozę. Pro mus švilpia murzių murziai, išvargę, bet laimingi, keldami aukštyn kumščius - "įveikėm"! (Et, o mano fotoaparatas išsikrovė!)
Taip, kaip trasa buvo labai blogai, miškas, pasak kalbintų dalyvių, buvo super. Vienas kolega atšvilpė pirmas, kitas - atrado save: miškas veža ir gaunasi labiau negu trasa.
Per apdovanojimus stoviniuoju jau pašalusia nosyte ir skruostais, bet laiminga ir patenkina ploju nugalėtojams. Netrukus išriedame namo.
Sutemsta. Priekaba nušvilpia garažan, o aš įšoku į tą patį autobusą. Pasirodo, net atsisėdu ten pat. Atrėmusi galvą į stiklą stebiu pro šalį bėgančius miesto žiburius. Vokai svyra žemyn. Tik per vieną dieną galima šitiek daug nuveikti! Bet nuostabiausia - tai patirti kartu su šaunia, azartiška kompanija!
Spaudžiant traškiam šaltukui, gatvėmis spaudžiu ir aš. Žvaigždės viršuje.
Registracija:
Pyška:
Pasirišęs dailų šalikėlį:
Apsimuturiavusi "ranger" (:
Šiaip:
Sergu už:
Startas:
Pamiršau saulėgrąžas!
Alio, tėvai: mažyliai šalia trasos, kai mocai skraido per padangas?
Padėti kolegoms:
Žiūrovai daugiausia žiūri čia:
Ruožas miške, laužiukas:
Laukiam apdovanojimų:
Daugiau gerų foto - čia
