Detektyvas BROLIAI

(ANTRAS)


Pirma dalis / 66

Vėlyvas pavasario vakaras. Garažas nuklotas minkštų šešėlių, apjuosiančių dėžes, įrankius, kabyklą, šarvus, lentynas, knygas. Sklinda blausi, aksominė šviesa, aidi tyla – atrodo, galima užčiuopti, sugauti, delne sulaikyti užsnūdusio pasaulio ramybę.

Agnes mindžikuoja lauke, į medžiagos skepetą valosi pirštus ir lėtai mintija. Užvertusi galvą godžiai stebi skubantį dangų – pasišiaušę plaukia debesys tik kartais atidengdami žvaigždėmis nusėtą skliautą. Lengvai pūsteli vėjas primindamas apie save - atnešdamas dar vieną, naują istoriją.

- Žiūrėk, jie taip skuba. Tarsi nepastebėtų už jų boluojančio, neaprėpiamo, viso pasaulio...
Ji pažvelgia į bendražygį ir sujunka. Na taip, juk jam nelabai matosi pasislėpus garaže!
- Eikš, aš tau parodysiu, - prieina ir tvirtai suėmusi vairą, išstumia motociklą į kiemą. – Štai! Grožis, tiesa? – Dabar jiedu šypso kartu, rymodami po debesų slepiamu, sultingu paukščių taku.
Netikėtai ji sužiūra į motociklą atviru, tvirtu, pažįstamu žvilgsniu ir užtikrinta širdimi.

- Bet mes turime kažką daryti, Hardai! Net jeigu jis ir nenuskriaudė mūsų. – Mergina iškvėpia visą rūpestį, kurį jau kelias valandas laikė kaip gniužulą gerklėje. – Negaliu sėdėti rankas sudėjusi, juk tai apie mano draugą!

Agnes įžengia į garažą, perkelia šalmą ir akinius į lentyną, įdeda valstybinį numerį į kuprinę, supila vandenį į gertuvę... Įtempusi mąstymą, ji nepaliauja galvoti. Ir net pyktelėjusi staiga šūkteli:
- Brolis broliui grasino ginklu! Ir dėl ko!? Kažkokių pinigų!
Ir tada sustingsta vietoje. Lėtai pasuka galvą į savo motociklą ir ramiu balsu taria taip, tarsi tai būtų dar viena, pasiutusio pasaulio neišspręsta byla.
- Gerai, koks planas?
Nors plano dar nėra, jos mintyse jau dėliojasi veiksmų seka. Šachmatų ėjimai, galimybės, personažai.
- Ką apie juos žinome? – Ji prieina prie motociklo ir pritūpia greta. – Visai nedaug. Abu – motociklininkai, bet jų nepažįstu. – Kilsteli grandinę. - Ar mudviejų užteks? - Plaka ciksintį flakoną. - Ar Gaika pasirašys? – Primerkia akis, suraukia kaktą. – Ir būtinai pasitarsime su Hanu, – puršššš!

Ūžteli vėjas medžių viršūnėse. Mintys bėga, ieškodamos kabliuko:
- Kaip manai, nuo ko pradėti? – klausia motociklo. Tylą apkabina vakaro paukštis, įsisukęs jos kiemo medyje. Mergina užsižiūri į tolį, tada garsiai nusijuokia ir švelniai taria:
- Nagi, žinoma! Tu žinai, ką tai reiškia, tiesa? Laikas atėjo dabar.



Antra dalis / 91

Agnes pabunda nuo staigaus stabdymo. Už vairo - Hanas, šalia jo - skaniai juokiasi Gaika. Automobilis, pristabdęs prieš netikėtą kliūtį, vėl įsibėgėja. "Et, nuspaudė šoną", - mergina, versdamasi ant kito, pariečia kojas ir jaučia, kad ji užklota draugų drabužiais. Dar šaltos pavasario naktys.

Kai vėl pabunda ir prakrapšto akis, jau prašvitę ir jie kažkur sustoję. Automobilyje draugų nėra, o už langų - kalnai. Tarsi pabėgusi iš sapno, ji jaučiasi it apdujusi - švelnios, pastelinės pavasario laukų spalvos, bet tuo pačiu tokios ryškios! Ji dar niekada nebuvo kalnuose...

Netrukus trijulė atvyksta į slidinėjimo bazę, kuri, dabar tuščia, laukia vienišų lankytojų. Iškrovę motociklus erdviame garaže su apelsino spalvos vartais, vyrai sukrenta miegoti. Po kiek laiko užmiega ir ji - tyliame, tuščiame kambaryje, padrikai ant grindų sumetusi rankines, prikimštas motociklininkės aprangos.

Pažadina Gaika. Agnes dar kartą su juo aptaria detales - viską, ką iki šiol žinojo ir dėl ko ji apsisprendė atvykti čia. Kalnuose, ji tiki, pažins ar atras, kas nutiko tarp dviejų brolių. Ji sužinos arba bent apčiuops, kodėl Mustangas grasino Meškai ginklu ir nugvelbė iš jo paveldėtus tėvo pinigus. Gal net ne kodėl, o kaip grąžinti teisybę.

Vakarop atvyksta ir jie, Gaikos draugai "enduristai". Meška - išskirtinės, sunkios eisenos vyras, kurio klasikinių formų veidas negalėtų nepatikti. Tačiau akys - kažko neramios, nepatiklios, nors nuoširdžios ir rūpestingos.

Kartu su juo - už vairo sėdėjęs tamsiaplaukis, aristokratiškų manierų Aleksas, vadinamas Tėte. Trijulę papildo ir užbaigia šviesiaplaukis, šviesiaakis Dynia - jaunas, bebaimis, nerūpestingas vaikinas.

Keista, bet toli nuo namų - ne kilometrais, o mintimis - mergina tyrinėja ir nuodugniau išstudijuoja kiekvieną iš jų. Trijulė išsiruošia trumpam pasivažinėti.

Netrukus pasaulį nukloja gaivi, traškanti naktis, Agnes stoviniuoja mediniame balkone. Girdėti sugrįžę motociklininkai - aidi balsai nuo garažo, dunksi masyvūs batai su metalinėmis sagtimis į akmenimis grįstus laiptus link namelio. Ji nuleidžia akis: ryškiai apšviestas mėnulio šviesos sunkiai eina Meška. Mergina jo liūdname, pavargusiame žingsnyje, nepatiklių akių ir gražių bruožų veide įžvelgia atspindį savęs. Gal dėl to pajaučia jam kažkokią simpatiją...

Tik netikėtai orą kiaurai perveria šaižus, spigus moteriškas balsas. Kas per...? Mergina pasuka galvą: netoliese stovi laiba it smilga juodaplaukė jauna moteris ir tiesia rankas į pareinantį Mešką. Ji jam priekaištauja, kad taip ilgai užtruko ir neatsakė į jos skambučius. Iš kur ji čia atsirado? Atvyko kartu? Kai jiedu apsikabina ir pasislepia durų šešėlyje, Agnes atsidūsta. Teisingai, čia Nina - apie jos valdingą būdą buvo užsiminęs Gaika.

- Ką tyrinėji? - Staiga ji sustingsta, nes balsas skamba iš čia pat, atrodytų, jos kambario. Ji pažvelgia žemyn. Prie pirmo aukšto lango stovi Tėtė ir degasi cigaretę. Agnes net krūpteli:
- Išgąsdinai!
- Žinau, to ir tikėjausi, - vos šypsodamas, įžūliai taria Aleksas. Mergina sujunka, bet jaučiasi nesmagiai. Kokią teisę turi jis...?
- Kaip kalnai? - Paklausia, vydama šalin mintis.
- Tai, kaip matei, Meška jau užimtas, - tęsia jis, nekreipdamas dėmesio į mandagumo frazę. Išpučia dūmą kiek prisimerkęs, žvelgdamas tamsiomis akimis, kurios mėnesienoje atrodo kaip du juodi taškai. Jo elegantiška laikysena taip nedera su šiuo tiesmukumu!
- Nesupratau?
- Jis patinka daugeliui merginų. Būdamas jo draugas įspėju, kad nepamestum galvos.
- Ačiū, bet, manau, tai - nereikalinga.
- Kaip sau nori, - įtraukdamas cigaretę, pro nosį sumurma jis.
Mergina plačiai nusišypso. Štai kodėl jis Tėtė! Juk ir Dynią mielai reguliuoja, jausdamas pareigą daryti tvarką.
- O tu turi merginą? - Netikėtai paklausia Agnes. "Kas čia per klausimas?", - ji stebisi pati savimi.
Nustemba ir Aleksas. Bet tik akimirkai - praradęs viršumą, nesuvaldęs situacijos. Netrukus kandžiai atkerta:
- Kur?
Na ir šmikis! Jis ją rimtai erzina ir jau nervina, bet tai tik sustiprina įspūdį, kurį kuria. Ji nežino, ką atsakyti, tad suskamba nejauki tyla. Papsi Alekso cigariukė, o tuo pačiu takeliu svirduliuodamas iš baro grįžta Dynia.
- Tai patiko padavėja? - jo klausia Tėtė. Vaikinas kažką suburba po nosimi ir neprieštaraudamas nuslenka į namelį. Jo povyza kalba apie jaunatvišką energijos eliksyrą, kuris liejasi per kraštus, o jėgos, atrodytų, nesibaigia net labai pavargus. Taip, padavėja išties yra graži.

Ir mergina dar kartą nustebina save:
- Gerai, o ką žinai apie Mustangą? Tėte? - pusę lūpos šypsodama, su ironija paklausia ji.
Aleksas, ką tik numetęs ir padu sutrynęs cigaretę, staiga pakelia į ją akis. Agnes širdis ima stipriai tuksėti, o smilkiniuose - intensyviau mušti kraujas. Jis jai jau patinka. Bet kodėl tos akys žvelgia taip pavojingai?



Trečia dalis / 19

Vis dar nesimiega. Mergina nulipa į pirmą namelio aukštą. Net pro sienas girdisi kaip knarkia draugai. Kažkas purškia duše.

"Kas čia maudosi", - lyg ir pagalvoja mergina, lyg ir nekreipia dėmesio. Įsipila vandens, gurkšteli - gomurį nulaižo šaltis. Tylu, tik vanduo pursloja vonios kambaryje. Dar vienas gurkšnis. "Ar aš pasiruošusi?" Įkvepia. Tada stipriai išpučia orą, pasiremia rankomis stalą ir nuleidžia galvą... Po akimirkos vanduo nutyla, nukrenta durų kabliukas.

Agnes atsisuka. Nesitikėjo! Iš prigaruotos erdvės drėgno šilto debesio išnyra Meška - šlapiais plaukais ir tik rankšluoščiu apsivijęs juosmenį. "O..." - mergina nusuka akis.
- Ką čia darai? - netrukus prisiverčia paklausti.
- Mūsų namelyje nebėga vanduo.
- Buvo neužrakinta? - Ji atsuka akis. Meška, prisimerkęs, vos matomai linkteli.
Jos kūnas ima maištauti, protas analizuoti, o širdis jausti. Aleksas buvo teisus - galvą būtų nesunku pamesti! Nejaugi jis taip traukia daugumą? Agnes nejučia suraukia antakius:
- Nina - tavo žmona? - su kartėliu lūpose paklausia ji.
- Ne, tik draugė.
"Šit kaip!" Mintyse šūkteli mergina. Kyla pyktis, tik dar nemąsto kodėl. Nuojauta neklysta, tad mergina nenustemba, kai balsas netolsta, o artėja. Šampūno kvapas - taip pat. Ji vėl atsisuka tuo metu, kai Meška žengia artyn. Čia pat alsuoja jai į veidą, o rankomis jau juosia liemenį. Agnes širdis pašėlusiai dungsi - ar tik nesigirdi?
Rankos leidžiasi žemyn, jos klubais.
- Ką tu darai? - pakelia balsą Agnes.
- Aš... Ar mes galime..?
Ji griežtai sučiaupia lūpas. Pakelia nuostabos kupinas, tačiau tvirtas akis. Ir... pamiršta, ką norėjo išpyškinti... Panirusi šampūno kvape ji vėl atsileidžia... Bet tik akimirkai.
Agnes pastebi, kad Meškos akys ne tos, kurias matė dieną prie motociklų. Jos dabar ištroškusios ir alkanos, tačiau miglotos, neskaidrios. Atrodytų, surytų ją čia ir dabar.

Ji kažką norėjo pasakyti... Bet turbūt per ilgai užsižiūri, nes Meška, nesulaukęs atsakymo, palenkia galvą ir ją pabučiuoja... Sunku atsispirti! Bet motociklininkė atsitiesia:
- Ne.
Meška pasuka galvą ir šypteli - netikėdamas. Ir vėl lenkiasi artyn.
- Ne. - Agnes pakartoja garsiau ir stumteli jį delnu.
Sudėtinga! Tas jausmas vėl grįžta. It dūzgianti bitė iš tolo girdėti širdies rezonansas. Netrukus, kaip jau buvo daugybę kartų, ji ims trūkčioti ir permušinėti. Mergina užsimerkia bandydama nuvyti artėjantį jausmą.

Bet jau per vėlu.

Organizmas užkaitęs, venose ir arterijose visu pajėgumu muša kraujas. Ima svaigti galva, žemė kilti aukštyn, o šešėliai - mirguliuoti. Jis dar kartą prieina. Ir vėl per arti, ir vėl lenkiasi tęsti.
- Meška. - Agnes taria tyliai, bet neabejodama. Padeda tašką, kiek tik pajėgia ištarti lūpos. Merginai darosi bloga, silpna, bet stengiasi to neparodyti.
Tarsi trinkteltas per galvą, vyras pasižiūri į ją nustebęs.
- Ne? - jo nuostaba sufleruoja mintį, kad taip nebūna. - Kodėl? Kas yra?
Stipriai kvėpuodama ji atsuka griežtas akis. Žino, kas bus toliau - staiga viskas pasikeis.
Koridoriaus prieblandoje šešėliai gula tarp jų, tarsi sušvelnindami situacijos keblumą. "Jeigu negalvočiau? Būtų daug paprasčiau gyventi." Ši tiesa visada pribloškia.
Meška, nieko nebepasakęs, grįžta į dušą apsirengti. Po savęs tvirtai uždaręs duris. "Kuris yra daugelio - tas ne mano" - tyliai ištaria Agnes.

Ji vėl susieško vandens - džiūsta gomurys. Ausyse spengia, o širdis muša dūžius. Ji rėkia, nes jau gana! Mergina reaguoja žaibiškai - čia neliks stovėti ir laiptais kyla aukštyn. Vis dar pasaulį mato alpinėdama, kampai pinasi mirgėdami įvairiomis spalvomis. Uždariusi kambario duris, skubiai prieina prie lango ir atremia kaktą į slidų stiklą. "Kodėl?" Klausimas, į kurį turi visus atsakymus. Tačiau... "Kodėl vis pakliūnu į jų žemiškų poreikių amplitudę? Nes esu graži?"

Žaizda širdyje vėl žiojasi. Mergina susiriečia - taip kartais maudžia mažiau. Kaip per rūką ji girdi girgždančias uždaromas namų duris. Girdi ir kaip akmenimis eina jis - iš kur atkeliavęs. Tą naktį mergina ir vėl neužmiega. Kaip ir visą pastarąjį dešimtmetį.

--

Rytą ji pasitinka išvargusi, be jėgų. Anksčiausiai iš visų nusileidžia pusryčių. Po kiek laiko kartu - draugų trijulė - išsiruošia kartu pasivažinėti.

Tai ne pati lengviausia diena. Ir dar kalnuose, lipant motociklu. Tačiau nesvarbu kur ar kada ji padėjo jėgas, čia nėra kito pasirinkimo. Tik važiuoti. Vaizdai atperka visas pastangas ir peržengtas savisaugos ribas.

Draugai, aplenkdami ilgą molingą ruožą, neria į miškelį kairėje. Mergina nespėja kartu ir užklimsta dumblyne. Nebesuvaldžiusi žirgo nupuola į minkštą pliurzą ir pasigauna joje tįsantį rąstą. Bando atsitiesti, tačiau įstrigo koja. Nėra ir atramos atsispirti. "Tuoj pasiges, sugrįš draugai".

Netikėtai iš jų važiuotos krypties ji išgirsta dvitakčius motorus. "Juk žadėjo važiuoti kitu maršrutu" - nusistebi mergina, išvydusi Meškos šalmą. Šis artėja, tačiau greičio nemažina, žvilgteli į ją ir lengvai praskrenda pelkėtu ruožu. "Gerai, sugrįš" - apsidžiaugia mergina, nes koją jau diegia blauzdoje.

Tačiau - pasaulis sustingsta - Meška nulekia toliau. Dangų ir žemę, pliurzą ir skausmą, kalnus ir motociklus padengia tuštuma... Net klausimas nekyla, ir atsakymo ieškoti nereikia. Nieko nėra. Vėliau ji girdi, kaip ją kalbina Aleksas, o Dynia atkelia motociklą. Čia pat sugrįžę ir Gaika su Hanu.

- Kaip tu? - Kažkur tolumoje klausia draugai.
Nors sunkiai atsistoja, ji nepamiršta padėkoti:
- Ačiū. Aš gerai. - Agnes taria vyrams ir tyliai, sukandusi dantis nukrypuoja iki prie medžio atremto motociklo.

Agnes bendražygio karčiame žygyje, vardu gyvenimas.



Ketvirta dalis / 77

Dar kelios dienos kalnuose. Paskutinį vakarą, kiek užtrukę, ieškodami tiesesnių atkarpų link kalno papėdės, gyvenvietės ir bazės, kurioje jie buvo įsikūrę visą savaitę, jie padidina tempą.

Nuovargis muša per riešus ir nugarą. Ledinis vėjas košia per rankoves. Baigiasi ir vandens atsargos. Kūnas jau sunkiai klauso ir nesusikalba su mąstymu.

Neįprasta, bet motociklininkė jaučiasi ant ištvermės ribos. Tuoj tuoj ji išvis nebepajėgs nulaikyti sankabos, atsitiesti ar pakelti motociklo. Nepadeda ir šeštas kvėpavimas.

Ir tada, kai akys, atrodo, apsipila krauju, o jie išlenda į tiesų laukų pievos keliuką kalno viršūnėje, mergina supranta: "dabar arba nebepavažiuosiu. Krisiu lygioj vietoj." Emocija tapo našta, ir per visas šias dienas slėpta, tuoj sprogs.
- Vyrai, - ji lėtai pradeda per nuotolinio kalbėjimosi įrangą, - aš turiu jums kai ką pasakyti... - Reikia kažkur užsižiūrėti ir tiesiog ištarti. "Nagi, Agnes!"- Nors neketinau, bet jau nebegaliu suturėti.
- Tai drąsiau, - linksmai atsiliepia Hanas, nestokojantis optimizmo. Gaika tyli.
- Pirmą naktį Meška maudėsi mūsų namelio duše. Jis, - ji lėtai įkvėpia - na... - ji nežino kaip tai apibūdinti. Bet galop trumpai pasako esmę.

Ir štai! Tik akimirkai atverta širdis ir viskas tampa tyku ir lengva! Ta nutrūkusi styga pagaliau sustingsta ir nebedrumsčia oro savo kreivu, destruktyviu virpesiu.

Staiga, neįspėjęs ir gana pavojingai Gaika kerta per stabdžius. Agnes nespėja su juo ir prašvilpia pro šalį, stabdosi, o atsisukusi atgal mato jį, metantį motociklą ant žemės ir greitai žingsniuojantį pas ją. Jis piktai šaukia:
- Ir tu man to nepasakei? - Vyro akys žaižaruoja deginančiu kartėliu. Gaika - idealistas, tikintis tvarka pasaulyje.
- Bet Gaika! Jis tavo draugas. Nenoriu įvelti tavęs, nenoriu, kad pyktumėtės. Kam?
- O galėtum pagalvoti apie save nors kartą? - Jis įsiutęs vis dar šaukia, - Aš mačiau, kad kažkas nutiko, nes tu esi emociškai išsekusi. Nors fiziškai - ištverminga kaip retas vyras, - jis rodo į ją pirštu tarsi įspėdamas. - Pažįstu tave. - Konstatuoja ir, nusimetęs šalmą ir kuprinę, skubriai, negrabiai ieško cigarečių: atsega visus užtrauktukus, iškrausto įrankius. Mergina gali tik stebėtis: skubėjimas ir pakeltas balsas Gaikai visai nebūdingi.
- Gaika, tai ne pirmas ir nepaskutinis... Aš išgyvensiu. - Nuleidusi akis taria mergina.
Draugas, susiradęs cigaretes, it pašėlęs ieško žiebtuvėlio. Tuo metu Hanas, pastatęs jo motociklą, kad neišbėgtų per daug benzino, lėtai prieina ir pridega.
Pagaliau stipriai užtraukia dūmą! O tada, suraukęs kaktą, ilgam užsižiūri į merginą.

- Aš su juo pasikalbėsiu.
- Ne, Gaika! - atkerta mergina.
- Kodėl ne? Tu dar jį gini?!
- Kaip galėčiau... Bet juk tai... - Agnes įkvepia ir pasiryžta pasakyti, kad ji apsisprendė. Užsimerkia, susikaupia ir stengiasi į viską pasižiūrėti kiek įmanoma profesionaliau. - Mums tai nepadės išspręsti bylos, dėl kurios čia esame. Aš esu.
Vyras lėtai nuleidžia ranką su cigarete. Matyti, kaip keičiasi jo veido išraiška - tai nuostaba, sumišusi su pykčiu ir pasididžiavimu.
- Jeigu jis tau grasintų, vistiek laikytumeisi savo?
- Nesupratau?
- Kam tas altruizmas, Agnes? Broliai susipyko, neišsiaiškino, nepasidalino. Ar tai - vis dar "mūsų" reikalas? Jeigu jis šitaip elgiasi?
- Jis tiesiog yra savimi, - mergina blausiai pažvelgia į tolį. Nenori prisiminti, kad skauda ten, kur jausmai. - Gaika, tau reikia priimti, kad jis toks. Jam reikia merginų: daug, gražių, visur - koks skirtumas. Nejaugi tai taip neįprasta vyrų pasaulyje? - Ir, mirktelėjusi Hanui, ji nuoširdžiai, bet liūdnai nusijuokia. Šis vyras, sukaupęs dvigubą gyvenimo patirtį, šypteli atgalios.

Tačiau Gaikai vis dar sunku tai priimti - jis nerimsta, mindžikuoja pirmyn atgal prie motociklo, nervingai rūko ir skaičiuoja žemę po kojomis.
- Agnes, Hanai, bet juk jis - vedęs! Gražią, jautrios širdies dailininkę. Ir negana, kad visur trankosi su ta Nina, dar lenda ir prie mūsų... - jis sustingsta ir atsisuka - Agnes. Aš per ilgai tai toleravau ir tylėjau. Laikas tam padaryti galą.
- Ne, - šįkart taria Hanas, - būk išmintingas. Mums tai nepadės išspręsti reikalo. O tu, pareiškiąs savo nuomonę, nieko nepakeisi, tik gali prarasti draugą. Mes turime tęsti.
- Aš nebeturiu ko prarasti. Jis man - tuščia vieta. - Mergina net krūpteli išgirdusi. Kad Gaika šitaip ištartų! Ar tik nedramatizuoja?
- Gerai, kad šiandien jau išvykstame,- įtampą švelnina Hanas. - Ką jau žinome apie brolių duo?
- Nepaisant asmeniškumų, žinau, kad Aleksas man liepė nesikišti, - trumpai pakartoja Agnes.
- O man panašiai nurodė Meška, - antrina Hanas.
Gaika, kiek patylėjęs, susikaupia:
- Man pavyko sužinoti, kad iš tiesų konfliktas kilo ne dėl testamento. Jų tėvas mirė po kelių dienų, kai broliai susikivirčijo.
- Ką?? - Hanas pakelia antakius.
- Daugiau, deja, nežinau. Su Meška esu, - Gaika užsikerta - buvau draugu nuo vaikystės. Bet po kivirčo jis prašė manęs šitos temos neliesti, nieko neklausinėti. Laikiausi žodžio.
- Apie Mustangą - irgi nieko konkretaus...
- Dar turime Niną... - toliau garsiai mąsto Hanas.
- Arba ne, - ramiai taria mergina.
- Teisybė. Nebūtinai ji čia įsivėlusi. Nebūtinai ir Aleksas, - ir jis kažkodėl šelmiškai pažvelgia į motociklininkę. Tačiau ji apsimeta nepastebėjusi.
- O Dynia? - garsiai sujunka Agnes. Nusikvatoja ir vyrai.

Pamažu įtampa atslūgsta ir į jų erdvę įsibrauna paukščiukas: jie apsidairo, kur sustojo. Iš visų pusių - it per krištolą lūžtančios spalvos, švelnių atspalvių pievos, sunokęs dangus, bundanti gamta ir paukščių trelės. Pasaulio esmės užuomazga - tai gyvybės atgimimas, nenuilstantis ciklas.

Ir vėjas nurimo.

- Gerai, - po kiek laiko taria Gaika. - Judu teisūs. Turime išsiaiškinti be asmeniškumų. - Agnes nusišypso Hanui, o šis linkteli. - Bet... - ore sulaiko pauzę, - viskam yra ribos... - Ir nebaigęs minties, garsiai šūkteli:
- Važiuojam!

Mergina lengvai užkuria Hardo motorą.

Visas likęs kelias iki bazės - statūs šlaitai su skaldytais akmenimis, slystanti šlapia kalnų pievų augmenija (panaši į standžius augalus jūros dugne) ar pelkėti ruožai - jos jau nebaugina. Reikia tik sukoncentruoti dėmesį ir pargrįžti.
Net jeigu ir vėl nupuola nuo žirgo - nesigraužia, kad stabdo draugus ar lėtina tempą, o laikas iki tamsos tiesiog tirpsta. Tai nebereikšminga. Jie yra čia, kartu ir jie žino tiesą. Ji negalėjo įsivaizduoti, kad širdyje tampa taip lengva ir tikra, kai savo paslaptį patiki svarbiausiems žmonėms.

Po kelių valandų ir tų kelių dešimčių kilometrų, jie sugrįžta. Agnes stoja ant pakojų ir į didelį bazės kiemą įrieda su pergale. Ji įveikė kalnus. Ar save?

Netrukus trijulė skubiai kraunasi motociklus į priekabą, daiktus - į bagažinę. Kalnų danguje ryškiau už visas šviečia viena pulsuojanti žvaigždė. Tarsi alkana gyventi, daugiau pažinti, norėti, jausti. Dėl to ji tokia ryški ir jos yra labai daug. Skardus dangus aidi nuo didingų tolių, čirpinamų kalnų svirplių sparnais.

Nakties šešėlyje ji mato Mešką su Nina, Aleksą ir Dynią, besišnekučiuojantį su gražia padavėja. Mirktelėjusi žvaigždei danguje ji uždaro automobilio dureles.



Penkta dalis / 99

Hanas numeta ant stalo žurnalą. Laiptais nugarma duslus trenksmo garsas. Tą patį žurnalą... Agnes suraukia antakius ir prisimerkia. "Ką??" Žaibiškai pakelia akis į draugą. Jam nereikia skaityti jos minčių, jis žino istoriją:
- Taip, Agnes, redaktorius tas pats. Bet aš apie kitką. Pažiūrėk, kas ant viršelio, - vyras ironiškai šypsosi, patenkintas pats savimi.
Motociklininkė pasilenkia, bet ne per arti: nenori turėti nieko bendro su šituo magazinu. Lėtai perskaito visas antraštes. Tačiau jos nieko nesako. Ir tada supranta! Reikia žiūrėti į nuotrauką.
- Vyras su raudonu Ducati. Ir?
Hanas skardžiai nusijuokia:
- Jis - Mustangas!
- Ooo! - Mergina plačiai nusišypso. "Toks tokį susirado." Atrodo, taip galvoja ir Hanas:
- Skaičiau tekstą. Nieko įdomaus. Retas motociklas, turtingas savininkas. Jaunas, savimi pasitikintis, pabrėžiantis, kad gali, tiksliau turi viską ir t.t. - Vyras įsipila kavos į mažą baltą puodelį su lėkštute iš espreso aparato. - Bet mums tai - pakankamai išsami informacija.
- Klausau, - taria Agnes, įsitaisiusi ant mėgstamiausio JAWA modelio - Californian - Hano namų antrame aukšte. Čia blizga jo, giminės verslo, motociklų JAWA paveldėtojo, kolekcija.
- Jis valdo kelias reikšmingas įmones, tačiau prasmingiausia, visuomenei naudinga veikla - suprask, "aš gerietis" - įvardina savo atidarytą Motociklininkų ruošimo akademiją. Egzaminams ir vėliau - įgūdžių tobulinimui.
"Aha" - mergina tyli. Kol kas nėra ką komentuoti.
- Tai štai! Pagaliau žinome, ko imsimės toliau! - Hano akyse suspindi tas šelmiškas, azarto kupinas žvilgsnis. Mergina nusijuokia ir užtikrintai taria:
- Ką nors seksime!
- Būtent! - vyras mosteli ranka aukštyn.
Tačiau Agnes netikėtai surimtėja.
- Kada atidarė tą mokyklą?
- Šį mėnesį, - draugas gurkšteli kavos iš mažyčio puodelio.
"Rudenį" - nejučia linkteli mergina. Jau praėjo visa vasara, tačiau jie nepasistūmėjo byloje.

Ir jiedu imasi dėlioti planą.

--

Arba ne. Mergina apsisprendžia intuityviai, staiga, dabar. Vakar jie nutarė vienaip, bet šiandien ji dar turi laiko kai ką patikrinti savaip.

Paryškina blakstienas, į kuprinę įsimeta aukštakulnius, prigludusią elegantišką suknelę. Į maišą įsuka dvitakčiui motorui skirtus tepalus ir taip pat įspraudžia į kuprinę. Tyliai šyptelėjusi veidrodžiui, ji paspaudžia -2: didelį, apskritą mygtuką lifte. Agnes leidžiasi pas savo JAWA į nuotykį, kuris, nežino, kur ją nuneš.

Nežino ir, ar nesupyks jos draugai. Tačiau ji turi tai padaryti dabar. Be jokių aptarimų ir plano. O kaip paaiškinti nuojautą, jeigu viskas turėtų būti pasverta logika? Neįmanoma.

Motociklininkė pasislepia už kampo. Ten tamsu, tačiau ji automatiškai tiesia pirštus prie vairo spynelės. Kiek užtrunka, kol atrakina. Tada stipriai rankomis suima sunkų motociklą, patogiai įsispiria ir atbulomis, iš už kampo išstumia Jawutę - pavargusią, apdulkėjusią. Juk senokai ant jos sėdėjo ir burzgė tik joms težinoma kryptimi. Patsosas, kranelis, trys kojelės spyriai, degimas, spyris. Užsikūrė! Iš pirmo karto - "šaunuolė". Mergina skubiai rengiasi, nes ypatingas JAWA kvapas greitai užpildo parkingo erdvę. Mėlyni dūmai nusidriekia iki lifto, ir ji išrieda laukan.

Pas Mustangą.

Jo nepažįsta. Bet jau žino, kaip atrodo. Žino, kad jis sugrįžo atgal į šalį - buvo dingęs, išvykęs, neturėjęs ko prarasti ar palikti.
O dabar jis atidarė vairavimo mokyklą. Ir būtent tik motociklų. "Dabar. Reikia dabar" - nežinia kodėl, bet Agnes tai sau pakartoja ne vieną kartą. Tarsi teisintų save, o galbūt intuicija veržiasi per kraštus, norėdama save įrodyti?

Miestas, eismas, posūkiai, šviesoforai. Mergina buvo pamiršusi, kokia kieta sankaba! Dar nuo kelionės aplink jos šalį maudžia riešą, sukiojant jis kliksi. Tada, pamena, buvo apsirišusi minkšta žalia skarute, apdulkėjusia nuo žvyrkelių...

Turėtų būti kažkur čia. Mergina stabteli šalikelėje ir iš kuprinės išsitraukia miesto žemėlapį. Pakreipia jį kita kryptimi - taip, kaip važiuoja. "Štai" - ir jos pirštas nuveda už žemėlapio ribų. Vėl užkuria motorą ir netrukus pamato iškabą: "Moto akademija 99".

"99? Na taip, čempionas be charakterio. Bet palauk, neteisk" - ji nurodo pati sau ir susitelkia į aplinką. Aikštelė su kūgiais, kurie formuoja pagrindines būtinas figūras, kiek toliau matyti kartodromas. Po dešine - administracinis pastatas, už jo - didelis aukštas garažas mokinių motociklams. Vartai nuspalvinti mėlyna spalva su raudonu x baltame apskritimo fone.
Šalia garažo puikuojasi matinės spalvos tamsiai mėlynas, agresyvokos išvaizdos automobilis. "Kokia čia markė?" Ji įtempia akis. Ne, logotipo neįžiūri. Tačiau automobilio linijos per daug išraiškingos: net jeigu jos šalyje tokių - tik keli vienetai, atgamina, kas tai. Mustangas.

Kur link sukti? Dar kartą pažvelgia į mokymosi aikštelę. Jos kitame kampe stoviniuoja keli motociklininkai ir ryškią liemenę vilki instruktorius... kuris dar iš tolo atpažįsta JAWA motorą, tad atsisuka šypsodamas. O kai ji privažiuoja ir atkelia šalmo stikliuką - nustemba pamatęs ryškias blakstienas, išraiškingus antakius - žodžiu, moteriškas akis.
- Ar pas mane?
Laikas apsispręsti.
- Taip. Norėčiau tobulinti įgūdžius, - užtikrintai taria Agnes, nusiimdama šalmą.
Kiek pasišnekučiuoja ir jau suka ratus aikštelėje. Kaip kadaise. Tik tada jai drebėjo rankos. Ir tada ji nepažinojo motociklizmo. Nuo to laiko daug kas pakito, tačiau išliko du - tai jos naktys ir kova už vietą po saule.
Merginai sekasi. Po pertraukėlės instruktorius ją paragina keliauti į kartodromą:
- Kai paleisiu mokinius, prisijungsiu. Aptarsime viską. Dabar tiesiog važiuok, apsiprask.
Ir ji išrieda. Posūkiuose, žinoma, daug nepasvyra, nešvariai keičia ir pavaras. Jas reikia jungti neskubant, kad nesulaužytų šakučių, o tai daro įtaką bendram tempui. Bet Agnes tai dabar nerūpi. Mergina vis dairosi, tarsi būtų išsiblaškiusi...

Ji laukia. Vieno arba kito. Ir nesuklysta. Dar kartą ir pačiu laiku pakelia akis - žvilgsnis nužvelgia erdvią aikštę, padengta šviežiu, saulėje mirgančiu asfaltu. Kitoje aikštelės pusėje į administracines patalpas, nulipęs nuo savo GS motociklo, eina... Aleksas. Agnes širdis suplaka sparčiau, mergina staiga sustoja. Tėtė dingsta duryse.

--

Ir ką dabar daryti? Juk nesiverš ten, nežinodama ką sakyti. Ten, už didelio pilko stalo sėdi Mustangas, o priešais jį - Aleksas. Bent ji taip įsivaizduoja. Apie ką jie kalbasi?

Ji važiuoja toliau. "Ką jis čia veikia? Kodėl jis liepė nesikišti? Ir kodėl negaliu pamiršti jo akių? Tos elektros, kurią jis įžiebia būdamas šalia? Ooo, geriau stabdyk!" - mergina per greitai atlekia. Kad nurimtų mintys, ji sustoja netoli starto ir vėl užgesina motorą. Ir, nespėjusi dar kartą pasižiūrėti į kitą aikštelės pusę, nusišypso: girdi, kad prie jos eina žingsniai, šnara tekstilinės kelnės, o lūpos įtraukia cigariukės dūmą. Ir net neatsisukusi, taria:
- Labas, Aleksai.
- Tai, sakai, atvažiavai apsikvailinti?
Agnes atsisuka plačiai šypsodama:
- O ką? - Jai labai malonu ir vėl jį pamatyti. Šitą aštrialiežuvį ciniką!
- Ne, nieko... - Aleksas išpučia dūmus, įsikanda cigaretę ir prisimerkęs segasi striukės rankogalių užtrauktukus. - Prigavau tave. - Taria lėtai, kone pats sau.
- Tai gal aš tave? - Agnes skardžiai nusijuokia. Ta elektra.
Tėtė pakelia akis - rudas, plokščias, bet labai stiprias. Raukšlės kaktoje rodo, kad jis vėl nežino, ką sakyti - kaip tada, kalnuose. Bet tik akimirkai:
- Ketini čia visą dieną važinėti, ar tiesiog užeisi pas Mustangą paklausti, kas tave domina?
Ji tyli. Juk neplanavo čia atvažiuoti, tik sėdo ir padarė tai, ką jautė. Ir iš tiesų - ko paklaustų Mustango?

Agnes staiga nusisuka ir eina prie Jawos. Tegul šis aristokratiškas, kartais arogantiškas Tėtė, galvoja ką nori. Ji, piktai žvilgtelėjusi, vėl užveda motorą. Jis moka erzinti! Ir yra toks įžūlus - net neketina jai teisintis, ką čia veikia! Kita vertus - ir neturėtų. O tai Agnes labai patinka.
Aleksas sutrina cigaretę padu ir, galantiškai linktelėjęs, nukeliauja. Agnes mato jo tvirtą nugarą, ramią eiseną, juodus plaukus, pašiauštus vėjo...
"Kur dingo tas instruktorius?" Tačiau mergina tikrai nesidairys ieškodama - tęs, kad ir visą dieną, tegul tik jis išvažiuoja.

Tačiau ilgai tęsti nebereikia. Netrukus trasoje pasirodo vyras - su dailiai kirptu, puikiai gulančiu, tamsiai mėlynu kostiumu. Gana smulkus, tačiau apskrito veido, neryškių bruožų, neįsimenamas, bet turintis kažkokio švelnumo. Charakteringomis plonomis lūpomis vyras nurodo jai privažiuoti. Mergina paklūsta.
- Labas, Jūs su JAWA! Dar neturėjau nei vieno mokinio su tokiu motociklu!
- Sveiki.
- Aš esu šios akademijos savininkas. Instruktorius atėjo pas mane pasidalinti mintimi, kad pas mus apsilankė JAWA, - vyras nusišypso. Jo švarkas - dryžuotas švelniomis mažytėmis juostelėmis. Aha!
- Jūs turbūt esate - Agnes kiek prisimerkia, - Mustangas?
Vyras nusijuokia:
- Na, taip mane vadina motociklininkų bendruomenė.
Mergina nusisega šalmą ir dar kartą nusišypso:
- Nesuprantu, kada numesti pavarą, ar užtektų tik pristabdyti? - klausia ji, tarsi jai dabar tai labiausiai rūpėtų.
- Parodysiu. - Vyras žvelgia atviromis šviesiomis akimis. "Kaip jis galėjo kažkam grasinti? Broliui?" - Bet tik tada, kai Jūs man papasakosite, kodėl važinėjate su JAWA.
- Na... tai ilga istorija, - temą bando nukreipti mergina.
- Gerai, mes turime laiko. Gal kakavos?
"Kakavos?" "Mes?"
- Žinoma! - Agnes mintyse siaubingai nusistebi savimi. Ta nuojauta gali pridaryti reikalų!



Šešta dalis / 88

Agnes stumteli rankovę aukštyn ir žvilgteli į laikrodį. Motoras, lyg tyčia, nenori kurtis! Mergina jau kurį laiko spardo kojelę, ir bando viską, kas gali padėti palaužti raudoną JAWA charakterį. Jau sutemę ir kaip reikiant atšalo. Reikia palaukti. Nors užtruko pas Mustangą, ji privalo spėti ir būti ten, kur sutarė su draugais būsianti.

Nėra laiko ir pasiruošti - mergina kuprinėje ieško lūpdažio. Radusi pasilenkia prie motociklo veidrodėlio. Blausiai šviečia gatvės žibintas, tačiau tai netrukdo tiksliai pasidažyti. Raudonos lūpos tamsoje atrodo tamsios, sultingos, šlapios. Mergina nusišypso - žvilgteli, ar nenuspalvino dantų.
"Tvarka", - taria sau ir dar kartą spiria JAWA kojelę. Užsikūrė! Pasiruošusios abi, juodvi jau lekia. Nors vėluoja, žino, kad šventė užtruks.

--

Nuo scenos nerangiai lipa Dynia. Jis užkliūna už savo kojos, ir, atrodo, tuoj parvirs. Tačiau pakeliui už rankos jį sugriebia ir nulaiko Meška. Vyrai išdidžiai nešasi taures ir diplomus, o kaklai įsprausti baltose apykaklėse.

Agnes, įsispirdama į aukštakulnius, sujunka ir negaili aplodismentų. Ji paskubomis persirengė ir pačiu laiku spėjo į Meškos ir Dynios laiką ant scenos. Visa žiūrovų salė ūžia, nes apdovanoti šalies čempionai. Kai akys kiek pripranta prie scenos žibintų, mergina atidžiai apsidairo.

Oficiali vakaro dalis pasibaigia, prasideda šėlsmas. Motociklininkai, tiksliau moto sportininkai, švenčia savo pergales, aplaisto konkurentų pastangas, įsivelia į dar vieną kitą intrigą ar tyliai pasišalina numigti automobilyje, nes jau visko per daug.

Mergina čia atkeliavo viena, bet tai jai nei kiek netrukdo bendrauti su nepažįstamais ar jau patekusiais į jos straipsnius herojais. Šioje žaižaruojančioje pasilinksminimų mugėje, visiems šypsantis ir pamiršus dienos šviesos rūpesčius, Agnes giliai sugeria kadaise jos vadovo pasakytą mintį: "Žmonėmis pasitikėti sunku. O žurnalistas jais apskritai nebegali tikėti."
Teisybė. Ji jau žino per daug. Tačiau už šį nemalonų jausmą - nepatiklumą - ji "įgyja" neįkainojamos vertės dalyką. Pasitikėjimą. Jai teikiama ir tokia informacija, kuri pasilieka ten, kur buvo išgirsta. "O tai yra asmeninis reikalas. Pasirinkti oriai nešti savo deglą - garbės žodį ir užsitarnautą vardą" - taip tada sakė kolega.
Ji pasirinko tylėti ir apie tai, ką šiandien sužinojo pas Mustangą...

Motociklininkė stebi salę - sportininkai šoka, ramsto barą, kalbina visas merginas, kurių čia - ne tiek ir daug. Su liekna garbane kraiposi Dynia - kiek nekoordinuotas, kampuotas, bet argi tai svarbu? Jis visada yra per daug pilnas, besiveržiantis save išdalinti, gyvenantis pagal rokenrolo "taisykles". Kiek toliau už stalo sėdi jo komandos narys Meška ir, šaltai pasižiūrėjęs į Agnes, nusuka akis.

- Tu labai rimta, - staiga ji išgirsta besipinančius žodžius. Kiek per arti, nes balsas kalba tiesiai į ausį, o kaklaraištis kutena nuogus pečius. Ji pasuka galvą - apsiblaususiomis akimis žvelgia Dynia. Ir kvepia.
- O, labas! Prisėsk!
- Ar matei? Aš geriausias?
- Taip, žinoma! Sveikinu! - Ir ji pakšteli jam į skruostą. Ant Dynios pasididžiavimo savimi neįmanoma pykti. Vaikinas nokautuoja paprastumu ir į visas puses žarstomu optimizmu.
Staiga jo ranka automatiškai grybšteli už Agnes šlaunies ir pakelia aukštyn sijoną. "Mmm, taip..." - motociklininkė pasijaučia kiek nejaukiai, bet yra kaip yra. Ji pliaukšteli jam per ranką ir pridengia atidengtas kojas.
- Ir jis šiandien labai rimtas, - lyg tarp kitko taria vaikinas, pasukdamas akis į savo porininką, su kuriuo kartu sportuoja jau gerą dešimtmetį.
Agnes tyli - ką čia bepasakysi.
- Jiedu ir vėl susipyko, - taria šviesiaplaukis, gurkštelėjęs atsinešto gėrimo. - Nori? - Ištiesia ranką su stikline.
- Kas? - gestu atsisakydama garsiai klausia mergina. Muzika pasiutusiai plėšia.
- Meška manęs amžinai klausinėja, ką mano ji. O Nina amžinai klausia, ką pasakys jis. Jis ją žiauriai įsimylėjęs.
Taigi. Tyla.
- Bet pagaliau tai baigsis! Galės klausinėti vienas kito. - Ištiesdamas rankas ant fotelio atlošo, kerta vaikinas. Tada iš lėto, negrabiai bando atsirišti kaklaraištį. - Ji pagaliau pasiekė savo ir prisirišo Mešką su visam, - Dynia atsisuka plačiai šypsodamas, - nebloga paukštytė, ką?
Agnes nuojauta, atrodo, pulsuoja jai kažkur aplink akis ir leidžiasi žemyn link plaučių. O ten ima deginti. Ji tai numanė dar pavasarį:
- Taip.
- Tu žinai?
Tyla.
- O kaip žmona? - Tuščiu žvilgsniu mergina paklausia bernioko.
- O ką ji? Nemaišo! - Ir, pagaliau nusitraukęs kaklaraištį, dramatiškai jį teškia ant stalo. Tada, gurkštelėjęs gėrimo su visais likusiais ledukais, jis pasilenkia ir godžiai įsisiurbia į Agnes lūpas. "Rokenrolas tęsiasi!" - pagalvoja mergina ir, stipriai įtempusi rankas, jį atstumia.
- Baik. - Jis atrodo juokingai - su didelėmis, kreivai padažytomis lūpomis. Ji nusijuokia.
- Einam šokt! - Sugriebęs jos ranką jau tempia Dynia. "Tik ne už kairiojo riešo" - nudiegus skausmui mintyse šūkteli mergina. Bet nesiginčija - tvirti vaikino pirštai gniaužia didelę jėgą, kuri, jam išgėrus, veržiasi kiek per stipriai ir per dažnai. Geriau paklusti, negu mėginti išplėšti ranką.

--

"Pagaliau, pavyko!" - pasprukusi nuo linguojančio parketo atsidūsta mergina. Po dar kelių kartų, kai Dynia žybtelėjo jai į užpakaliuką, Agnes apsisprendė dingti. Kiek gi galima! Dynia puikiai apsieis ir be jos!

--

Kitą rytą - ji žino - Gaikos draugų trijulė vėl sės ant savo žirgų ir važiuos į pamėgtą miškelį treniruotis. Ir nesvarbu, kad naktį Aleksas praleido miegodamas automobilyje, o Dynia nemiegojo išvis. Tradicija ir tvarka jų komandą išlaiko lyderių pozicijoje - gabumų ir drąsos tam neužtektų.
Mergina ryžtingai nulipa nuo Jawos ir įsiveržia į garažą, tiksliau - dirbtuves: čia laikomi jų motociklai.

Sudribęs kėdėje vis dar apsiblaususiomis akimis vandenį su burbuliukais geria Dynia. Pažvelgęs į ją, tarsi ji čia būtų dažna svečia, pasisveikindamas linkteli. Mažoje patalpoje prie stalo žiovauja Aleksas. Panašu, kad jie laukia visada vėluojančio Meškos. Agnes paakiai ištinę, akys it smėliu raižomos, o balti obuoliai išraizgyti raudonu voratinkliu. Ji praleido naktį budri - su draugais veikė pagal planą.

Bet visas šis reikalas tampa per daug emocinis, per daug ręžiasi į jos jausmus...

- Ir tau tai tinka? - Net nepasisveikinusi garsiai klausia mergina. Jos balsas pakeltas, nors neatrodo, kad rėktų. Aleksas, nespėjęs ištarti "labas", sustoja pakeliui žodžio. Ji piktai, net kažkaip žvėriškai nukreipusi į jį akis, įsirėmusi rankomis į šonus visa povyza užduoda esmės klausimą. Bent jai taip atrodo.
- Tu čia apie ką? - Lėtai, ramiai paklausia Tėtė. Oh, ji norėtų ką nors padaryti, sudaužyti, išpilti, trenkti. Arba tiesiog išnykti...
- Nina laukiasi nuo Meškos. Meška vis dar vedęs Luką ir jie turi berniuką... - Ir ji užstringa tarsi nebaigusi sakinio. Norėtų pasakyti, kad žino daugiau. Bet negali...
Aleksas, girdėdamas tokias mintis, nuleidžia žvilgsnį į žurnalą ir nejučia lėtai, kelis kartus linkteli.
- Tai ne tavo reikalas. Iš kur traukei tokią informaciją?
- Ne tavo reikalas! - Įžūliai atkerta mergina. Jos pyktis lipa per kraštus. Alekso abejingumas ją veda iš proto. Ta elektra, tarp jų žaižaruojanti, ją erzinanti, atrodo, tuoj įžiebs ugnį - bet ne iš simpatijos, o pasidygėjimo.
Dynia tuo metu sėdi lyg niekur nieko ir kažką rašo sąsiuvinyje. Tarsi tai jo neliestų. "Turbūt tikrai neatsimena" - mintyse konstatuoja mergina.
- Tai? - Ji neišeis nesulaukusi atsakymo.
- Ką nori, kad aš atsakyčiau? Ir išvis - kodėl turiu atsakyti į tavo klausimus? - Tėtė dėbteli į ją rūškanu žvilgsniu. Tokio ji dar nematė. Nebeliko paslapties, neliko vilionės ar jo tiesaus požiūrio į pasaulį. Ji vis dar piktai, gaudydama orą, alkana į jį žiūri. Aleksas neišlaiko:
- Jis yra mano draugas.
- Ir??
- Kaip tu elgtumeisi, jeigu taip nutiktų tavo draugui?
"Nutiktų? Jis gal pats pasirinko!"
- Nuo pat pradžių aš būčiau jam pasakiusi, kad jo kiaušai padėti prie jos lovos! - Ūmiai taria Agnes ir negali patikėti, kad šitaip grubiai atkirto. "Iš kur tokia mintis...?" Dynia prunkšteli ir apsitaško vandeniu, kurį tuo metu bandė nuryti.
Aleksas pasižiūri į ją klausdamas, tačiau nieko neištaria. Ji supranta, ką jis sako... "Ar tikrai?"

Ir mergina staiga nuščiūva. Tarsi nuramdyta ji atsitraukia: nebereikia pulti anei gintis. Ji turi atsakymą. Aleksas pasiduoda srovei, jam patogiau yra nesikišti ir neprarasti to, ką per metų metus sukūrė. Draugystę.

Motociklininkė dar kartą žvilgteli į šviesiaplaukį vaikiną, kuris bando atsigauti po nakties vakarėlio. Jis žiūri į ją kiek pasimetęs, tačiau nuoširdžiomis akimis. "Gal iš tiesų dar per jaunas suprasti?", - pagalvoja Agnes. Ir netikėtai prisimena:
- Vakar tu man pažadėjai padovanoti daug arbūzų!
Dynia nusišypso:
- Kodėl? - Paklausia susidomėjęs.
Koks įžūlumas, tarsi ji žinotų!
- Nes sakei, kad esi mielas, - šaltai atkerta Agnes.
Šone dusliai sujunka Aleksas. "Kaip jis drįsta juoktis? Visai nejuokinga!" - nors mergina puikiai supranta, kad situacija atrodo komiškai. Dar kelis kartus suklapsėjusi blakstienomis, ji nebeabejoja.

Lėtai apsisukusi ant tvirto, plataus, endurinių batų kulno, motociklininkė žengia per slenkstį. Tuo metu, priešinga kryptimi, kone kaktomuša pasirodo Meška. Jis mikliai pasitraukia atlaisvindamas kelią. Paslėpęs savo liūdnas, nepatiklias, bet gilias akis neketina pasisveikinti.
Bet tai nebedomina merginos - ji apsisprendė išeiti. Po kelių žingsnių, panirusi koridoriaus prieblandoje, dar išgirsta Alekso žodžius:
- Tai jau išeini?

Čia smirda dažais. Žaliais, ciniškais dažais. Motociklininkė griūna į lauką, rydama gryną, užčiuopiamą orą. Jos JAWA laukia čia pat.


Septinta dalis / 01

Aplink įėjimą šurmuliuoja išėję parūkyti moto sportininkai. Netrukus į lauką išsirauna ir vienmarškinis Dynia. Jis norėtų su ja vėl pasikalbėti, bet motociklininkė atsuka patsosą, įjungia degimą. Įspyrusi kojelę, užsikuria, apžergia motociklą, atkanda pavarą ir skambiai nurieda.

Kūnu perbėga drebulys - drėgmė sunkiasi pro drabužius. Jau po vidurnakčio, bet dar negreitai švis - ruduo persirito per pusę.

--

Į sutartą vietą ji atvyksta paskutinė. Vyrai jau lūkuriuoja autobusiuke, pasislėpę metalinių garažų kvartale. Pro dviejų blokų plyšį puikiai matyti iškaba "99", kuri apšviesta ir naktį. Agnes užgesina JAWA ir įsiropščia pas juos sušilti, čia laukia ir karšta arbata.
- Na, ar kas naujo? - Klausia jos Hanas.
- Dynia švenčia gyvenimą. Meška pardavęs žemę, - sausai taria Agnes ir pasižiūri į autobusiuko galą: čia puikuojasi vienas iš Hano gražuolių motociklų. 01 - toks buvo Hano startinis numeris, kai jis lenktyniavo savo šalyje. Buvo ir 0 prirašytas, nes čempionui leido pasirinkti. Tuo metu buvo mažiau taisyklių, daugiau ekspromto, improvizacijos.

Gaika tyli. Galbūt jaučia kaltę, kad čia įpainiojo Agnes su Hanu - spręsti bylos, kuri verčiasi aukštyn kojomis.
Mergina tai nujaučia ir pakibina draugą - suleidžia pirštus į plaukus ir juos pašiaušia:
- Gaika, tik nesigraužk. Tu niekuo dėtas, kad Meška pasirinko tokį gyvenimo kelią. Ir juo labiau, kad mes su Hanu apsisprendėme išspręsti šitą reikalą.
- Taip, - antrina jawistas. - Tai mums turėtų būti nesmagu: įvėlėm tave, ir tu sužinojai tai, ko galbūt nereikėjo žinoti.
- Reikėjo... - Gaika taria negarsiai, bet užtikrintai linkteli galvą.
Tuo metu Hanas, akylai besidairantis, ūmiai taria:
- Užsidegė šviesa. Laikas tikrinti.
Visi, kaip susitarę - į rankas prožektorius, apsirengę tamsiais rūbais. Agnes skubiai užsimeta Gaikos megztinį su kapišonu ir, užrakinusi automobilį, keliauja iš paskos.

--

Draugai išsiskleidžia garažų aptvaro skirtingose pusėse. Iš vienos geriau matyti oficialus privažiavimas į mokyklą, iš kitos - užkulisai. Hanas atliko namų darbus - stebėjo, ar Mustangas sugrįžta į mokyklą, jeigu taip - kada ir kaip, kokiu būdu įeina, ką atrakina, kur stato automobilį ir kitas detales.

Mergina mato vyrus ir kartas nuo karto atsigręžia į autobusiuką. Gaika stebi gatvės eismą. Tyku, ramu, bet tamsu - tad lengva apsigauti. Netrukus Hanas rodo Gaikai, kad kieme švaru, galima judėti toliau. Vyrai, laikydamiesi laiko ir atstumo, išeina iš už aptvaro, kerta gatvę ir peršoka tvorą į Mokyklos vidinį kiemą. Ten, už sunertos vielos stovi tamsiai mėlynas, piktas Mustangas. Jis tarsi žvėris saugo savo gležną šeimininką.

Gaika užima strateginę poziciją kiemo gilumoje prieš ofiso langus, iš kurių slinda šviesa, bet žaliuzės nuleistos. Hanas, priešingai, drąsiai artėja prie garažo, kuris, didelis ir erdvus iš dalies yra padalintas į dvi zonas: iš mokymo aikštelės pusės įstumiami mokinų motociklai, iš kiemo pusės - tik Mustango.

Motociklininkė pereina gatvę ir prisidengusi dideliu krūmu stoviniuoja šalikelėje. Kelis kartus uodegą pravizgina katinai, po padais traška šalnos pakąsta žolė. Pakilęs naktinis vėjas negailestingai pučia į veidą. Agnes dar labiau įsisupa į Gaikos megztinį.

Netrukus žvilgteli į kiemą. Tamsus Hano siluetas kuo lėčiau, kad nesuskambėtų vyriai, atstumia garažo vartus. Jis žinojo, kad Mustangas jų nerakina, užsukęs naktį į ofisą. Taip pat žino, kad jie turi apie valandą, jeigu mokyklos vadovas elgsis kaip pastarąsias kelias savaites.

Ir... mergina įkanda lūpas dantimis, sulaiko orą plaučiuose... Hanas pasislepia patalpoje. Miestas ūžia tolumoje, ore zyzia elektra. Mergina vėl lėtai apsidairo gatvėje, įsižiūri į vieną ir kitą puses. Nieko, švaru. Ir vėl atsuka akis. Štai, Hanas mosteli Gaikai. Šis, prieblandoje vos matyti, išsineria iš nakties paklotės ir artėja link garažo iš kitos kiemo pusės, kur prie padangų buvo patogu pranykti.

Kai ir Gaika pasislepia tarpduryje, ji įtempia akis. Dabar tik nuo jos priklauso, ar vyrai nebus pričiupti. Motociklininkė akylai stebi žaliuzes, tarsi bandydama nuspėti, kad vyksta už jų. Bandydama numatyti, kada mokyklos vadovas sugalvos išeiti parūkyti. "Nors ne, jis prie manęs nerūkė. Tai gal ir neišeis." Mergina nebejaučia šalčio, dabar ji virpa iš jaudulio. Kišenėse spaudžia šaltą, sunkų metalinį prožektorių.

--

Hanas, apsipratęs tamsoje, įžiebia mažą žiebtuvėlį ir pamoja Gaikai. Vyrai, sugužėję vidun sužiūra kiek nustebę. Šioje garažo pusėje stovi sportinis, pilnai paruoštas lenktynėms motociklas. Ant motociklo spoilerių - išdidus numeris 1.
Kiek toliau, prie odinio fotelio, stovi ir išskirtinis "Ducati Supersport". Šitą jie matė ant žurnalo viršelio.

Agnes mindžikuoja ant suplūkto šaligatvio ir mintija, ar jie pamatys viską? Ir tai, ką atvykusi brūžinti kartodromo, pamatė ir ji..?

Gaika pakelia prožektorių aukštyn - ant spintos stovi dvi didelės, ypatingo dizaino, tauriųjų metalų čempiono taurės. Jam lyg ir matytos... Jis pasistiebia ir apšviečia apdulkėjusius iškaltus žodžius apačioje. Ir tyliai aiktelėjęs atsidūsta. Taip, jos priklauso Meškai! Štai kur jis jas matė!

Kartu su juo kelis metus planavo dalyvauti ir padėjo jam šiose varžybose. Logistika, komandos vadovavimas, techninis aptarnavimas... Tai - stipriausios hard enduro disciplinos varžybos pasaulyje. Ir Meška jose užėmė prizinę vietą - reikšmingiausią savo, kaip sportininko, karjeroje.
- Turėtum jas grąžinti, - sušnabžda Hanas.

Tada nusisuka ir plona prožektoriaus srove rėžia per nakties foną. Šviesos pluoštas apšviečia linijas ant siluetų, juoda įgyja pilkus tonus. Staiga ryškus spindintis šuoras blyksteli akyse - šviesa kabina fotografiją, įrėmintą stiklo rėmeliuose. Hano ranka sustoja, o lūpos kažką ištaria. Tai ne keiksmažodis, bet žmogaus, turinčio garbės kodeksą, reakcija į tai, kur peržengtos visos ribos.

Hanas atsitokėja ir tyliai švilpteli. Gaika prieina... Girdėti, kaip netoliese veikia elektrinė, tačiau draugas neištaria nė žodžio.

Nuotraukoje šypsosi Mustangas, apkabinęs juodaplaukę moterį. Jiedu, ištiesę rankas, fotografui rodo vestuvinius žiedus. Ta moteris - Nina.

- Tegul Agnes kerpa tvorą. Mudu stumiam motociklą. - Tiek teištaria Gaika.

--

- Na gi, - taria Hanas. Už metalinių garažų jie jaučiasi saugūs ir nebereikia tylėti. - stumiame Jawutę į furgoną, tau jau per šalta bus grįžti.
Tačiau mergina, net jeigu ir įraudusia nosyte, atsisako:
- Ačiū, Hanai, bet dar turiu sutvarkyti vieną reikalą, - kai ji kalba iš burnos veržiasi ore stingstanti šiluma.
Draugas, žilstelėjęs virš kairiosios ausies, įdėmiai į ją pasižiūri. Jis sulaiko sodrią tylą ir skaito ją be žodžių. Tada lėtai linkteli:
- Jeigu jauti, kad būtina, daryk. Tinkamiausias laikas yra tada, kada nusprendi, kad jis toks.
- Ačiū. - Ji pasilenkia ir pamojuoja Gaikai, sėdinčiam keleivio sėdynėje. - Ei, tu gali! - Motociklininkė drąsina draugą, kuris turės perduoti taures Meškai, - Kaip bebūtų, jis yra gabus sportininkas ir vertas tų taurių. O jeigu netyčia jam "užvažiuosi", pridėk ir nuo manęs!

Vyrai nusijuokia. Agnes mirkteli abiems draugams ir pirma šauna į miegančią gatvę. Keista, bet šviesa kontoroje vis dar dega. Ilgiau negu valanda.

Ji pažvelgia atgalios ir mato draugų autobusiuką, nerangiai išsukantį paskui ją - tarsi rąžytusi ankstyvą rytą. Bet ir jie netrukus dingsta iš JAWA galinio vaizdo veidrodėlių. Nuo dilginimo įkaitusias akis minkštai kutena rausvėjantis, balkšvas dangus. Jau švinta.

Taip. Aleksui laikas užduoti klausimą dabar.



Aštunta dalis / 00

Pasaulis sukasi. Tirpsta rankos ir kojos. Regėjimas mažėja ir apsitraukia, spalvos mirguliuoja, žaižaruoja, blykčioja ne tik aplinkui, bet ir jos galvoje. Ji maudžia ir sunki it akmeninė, akys - tarytum būtų deginamos karštomis žarijomis, ant jų piltų smėlį, bet negalėtum užsimerkti. Mergina sukrenta ant sofos garaže. Bet pati to nejaučia.

Kai atsimerkia, viskas dar sukasi, o kūną muša prakaitas ir drebulys. Taip būna? Jis trūkčioja nuo virpesio. Rankomis, tarsi ne savo, ji ieško užkloto. Bet tokio nėra. "Teisingai, aš garaže" - ir vėl užsimerkia. Viena nemiegota įtempta naktis - ir ji iškrito iš pasaulio geram mėnesiui. Jos dienos ir nakties režimas vėl apsivertė aukštyn kojomis. Mergina neužmiega. Paromis. Metais.

"Kodėl..?" Ji vėl norėtų klausti, bet nėra kieno klausti. Nėra visko sprendžiančio gyvenimo surėdytojo. Nėra šalia tokio, kuris parašė jos likimą. "Per daug forsuoju? Einu prieš srovę? Visada einu prieš srovę" - aidi galvoje. Mintys trumpos, laužytos, nes nutrūksta viduryje sakinio. Nėra jėgų jų sudėlioti. Kiek tai gali tęstis? Jau dešimt metų. Kiek dar? Nemiga negimsta iš niekur. Net jeigu pamiršti istoriją, net jeigu įvaldai ir savąją, to nepamiršta kūnas, o ypač - protas.

Jeigu net metalas pavargsta, kada yra žmogaus riba? "Kodėl jis man turėjo patikti?" - į tokį klausimą neįmanoma atsakyti. Atrodytų - tai kam klausti? "Kam man reikėjo jį sutikti vasarą?" Ūžianti, gaudžianti galva intensyviai, tarsi priekaištą, jai dėlioja atsiminimus.

Vasarą mergina susitiko su Meška - norėdama grąžinti bendravimą, kurio... nebuvo. "Kodėl neskaitau ženklų ir nepasiduodu tai srovei, kuria jie mane plukdo?" Juk su juo bendrauti nebuvo lemta. Ji bandė atitaisyti padėtį, bet kam? Tik dar labiau apsunkino situaciją, o jų bendravimas - užsivėlė. Jis - labai principingas, ir negalėjo merginos priimti tokios, kokia ji yra: gležnos, jautrios širdies, bet su garbės kodeksu. Ta reta savybe, kuri išoriškai atrodo neįkandama. "Kas tai yra?" - paklaustų pasaulis.

Siaubingai šalta, kūnas trūkinėja. Dabar net pakelti rankas, suieškoti užtrauktuką, pataikyti jį suverti reikalauja nežmoniškai daug pastangų. Akyse mirga jos ryškūs motociklai: čia pat, greta, ją pažįsta JAWA ir KTM. Abu ją žino kaip nuluptą, bet niekada nepriekaištauja. Jie kantrūs visada išklauso, niekada nepaveda ir neįskaudina taip, kaip... žmonės. Ji prisiverčia užsisegti striukę. Ir tyliai, vos jausdama save pulsuojant, vėl nuleidžia vokus.

"Kita vertus, būtent tada aš sužinojau jo situaciją." Meška kandidatuoja į Sporto departamento Motociklų sporto skyriaus vadovo poziciją, tačiau kitas kandidatas yra pernelyg stiprus. Kova jau pralaimėta, net jeigu žinių pas Mešką - nepalyginimai daugiau. Jis pats sportuoja ir siekia aukščiausių tikslų - o tai pasako labai daug.

Ji susiriečia - vėl permuša širdis. Ją stipriai nudiegia. "Kvėpuok, Agnes..." Tai laikas padaryti dabar. Pirštai siekia telefono. Turėtų būti ant grindų - paskutinį kartą jį matė ten. Nesugebėtų ištarti nei žodžio, tad šiandien užteks ir laiško. Apčiuopusi švelnų plastiką, jį pakelia. Spusteli mygtuką. Suspindęs ekranas nudegina akis - jos peršti, atrodytų, nebepakeliamu skausmu.

Pirštai neklauso - nutirpę vos pajėgia surinkti raides. "Prezidente, sutinku bendradarbiauti." Mergina šią savaitę turėjo pateikti atsakymą. Kokia šiandien diena ar... naktis? "Bet yra viena sąlyga..." Ar pritinka taip rašyti? Kaip bebūtų, ji apsisprendė. "Meška turėtų tapti Vadovu." Agnes įkvepia, jaučia, kaip atleidžia širdį. "Bet niekas neturi sužinoti, kad to prašau aš". Oras nuramina mintis ir ji paspaudžia "Siųsti". Kūnas po truputį atitirpsta, o telefonas švelniai dungteli į grindinį. "Simpatija baigiasi dabar".

Ta nuojauta. Ji būna tokia ryški! "Ką Aleksas veikė pas Mustangą? Kuo jis čia įsimaišęs?" Prasideda kiti klausimai. "Jis man visada patinko... senokai jį mačiau sapne. Bet kodėl patinka ir dabar, kai užtaria draugą?" Oh, kaip ji norėtų tas mintis valdyti, rikiuoti, jas reguliuoti! Kodėl jai kyla tiek daug klausimų? Norisi kartais juos visus išmesti - it stalčius - pro langą!"

Ir kada Mustangas atsilieps į jų žinutę garaže - Hano gracingai ir sumaniai mestą pirštinę?" Su šia mintimi mergina pagaliau užsnūsta...



Devinta dalis / 13

Ankstyvas rytas. Mergina, nuspaudusi gesinimo mygtuką, pakelia akis ir apsidairo. Apleisto, neprižiūrėto stadiono gilumoje ji mato dviejų vyrų ir kiek neįprasto silueto motociką. Stadiono ovalas - tai birus žvyras. Centre - nudžiūvusios žolės, tačiau matyti ir išsistiepę keli jauni berželiai. Kadaise čia būta ir suolų tribūnose - belikę nušiurusios kelios lentos.

Agnes nulipa nuo motociklo, atlenkia kojelę, nusiima pirštines, akinius ir šalmą. Giliai įkvepia. Nors saulė jau nebešildo, o medžiai numetė visus lapus, diena blizga spinduliais. Giedra. Išnirus iš miško, ji alsiai gaudo orą - kiek prasilekė, atliko būtinus treniruotės elementus.

"Tad viskas baigiasi ir prasideda čia" - ir ji pajunta, kaip istorija... nutyla. Ji išnarpliota. Ir nors praeitis nebesugrąžinama, svarbiausia - ji gali būti išspręsta. Mustangas sutiko su Hano iškeltomis sąlygomis.

Ji žiūri į vyrus - Hanas sėda ant motociklo ir akcentuodamas judesius, kažką dėsto Mustangui. Jiedu abu taip įnikę į procesą, kad nemato ir atvykusios Agnes.

Užtruko savaitę, kol trijulė gavo atsakymą. Brolis, grąsinęs "nukosėjusiam" jo žmoną Meškai ginklu ir atėmęs pinigus, sutinka. Hano mesta pirštinė jam patiko. Gesto sudėtingumas atitiko Mustango keliamą kokybės kartelę gyvenimui. Tą naktį draugai į Mustango garažą įstūmė Hano JAWA Speedway motociklą 01. Žinutė buvo paprasta. Jeigu trokšti būti Pirmas ir išlįsti iš brolio šešėlio, mes tau tai galime pasiūlyti.

Ir štai jie čia. Mustangas sutiko priimti iššūkį - mokytis Speedway sporto šakos ir iš tiesų būti... pirmu. Jeigu ne greičiausiu, tai bent tokiu, kuris atves šią sporto šaką į Agnes šalį. O su Hanu - buvusiu daugkartiniu jo šalies čempionu - įmanoma ir reali konkurencija svečiose šalyse. "Važiavimo technika nesikeičia - sakė Hanas, - keičiasi tik metalas ir greitis. Nors Speedway motociklai yra ypatingai elementarūs aparatai, dėl to ir sunkūs nuvaldyti." Taip, nuramdyti tokį žvėrį turėtų būti pasiutusiai įdomu ir... gyva!

Sunkiais, širdžiai labai mielais, murzinais batais, bet lengvu žingsiu ji leidžiasi pas vyrus. Po kiek laiko jie atkreipia į ją dėmesį. Hanas nusišypso, o Mustangas sutrinka.

- Taip, ji su manimi, - taria jos draugas, žilstelėjęs virš kairiosios ausies.
Mustangas, vis dar tylėdamas, akimis klaidžioja tarp jų abiejų. JAWA įkūrėjo palikuonis jam mirkteli:
- Ji patikima 100 %. Tiesą sakant, didžia dalimi tai buvo Agnes planas, - ir jis nusijuokia. Taip pat lengvai! Tarsi pergalės ir teisingumo nuojauta šiandien būtų susirinkusi šiame stadione.
- Ar dėl to ir pas mane Mokykloje lankeisi? - Įsidrąsinęs paklausia Mustangas.
- Na, ne visai... Aš sekiau, t.y. laukiau vieno žmogaus. - Štai, pats metas paklausti! - Ką pas tave veikė Aleksas?
Vyras pakelia galvą aukštyn ir subtiliai nusišypso. Jam pradeda patikti ši... komanda, kuri įsiveržė į jo garažą, paliko dovanų ir dar užduoda drąsių klausimų. Tiesa, jie žino jo ir brolio kivirčą... Ir jis vėl surimtėja.
- Aleksas... Jis jau kelintą kartą ateina pas mane prašyti paremti jo ir... - vyro balsas prityla, - brolio komandą.
Agnes širdis ir vėl ima plakti stipriau - kaip tada, kalnuose, kai Tėtė pakėlė į ją rudas akis. Ji nuryja seiles, tačiau nebeturi ko daugiau paklausti.
- Supratau.
Pakeitę pokalbio temą, jie sugrįžta prie Speedway valdymo technikos ir užvedimo. Kiek pabuvusi kartu, mergina atsisveikina. Nėra geresnio mokytojo už Haną.

Ir grįžta prie Hardo. Dar iš tolo šviečia balti skaičiai 66 - žaliame, sodriame fone. Jie visada ramina. Hardas - tai jos svajonė delne, realybėje.

Laikas padaryti skambutį. Dar kartą atsisukusi į vyrus - Mustangas jau bando riedėti - ji pakelia telefoną prie ausies.
- Prezidente? Užnugaris yra. Įnašas taip pat. Atvesime Speedway. - Kiek patyli. - Taip, investuotojai yra. Ir jie abu šalia manęs. - Tyla, mergina linkteli. - Skelbkite Mešką Vadovu. Gerai, pasimatysime pirmadienį. - Pirmasis batonas! Mustangas, nukritęs nuo motociklo, garsiai juokiasi. Džiugu, kad šis brolis pagaliau mato, kur save realizuos. Norėtųsi, kad jis nebesijaustų brolio šešėlyje. Ir plačiai nusišypsojusi ji vėl atsisuka į savo motociklą.

O čia... visai šalia... Tėtė! Stovi šalia savojo 91 ir atvirai šypsosi. Mergina sekundei išpučia akis, bet pasako nedaug:
- Ką tu?
Aleksas lėtai, it pasimėgaudamas taria:
- Ne tik tu moki sekti.
- Na taip, - ramiu tonu atsako Agnes ir žengia link motociklo. Jai nebeįdomu ar nebesvarbu, kad Aleksas patiko. Netgi ilgai galvojusi apie tai, kaip pasielgtų ji pati, Agnes nebegalėtų užmiršti. Net jeigu ir ji gintų suklupusį draugą (kaip Tėtė užstoja Mešką), ji vis dar negali to priimti. Net jeigu jos širdis suspurdėjo išgirdus, kad Aleksas "žemindavosi" prašydamas iš Mustango lėšų, nebeliko žaižaruojančios energijos...

Ji nežino ką daugiau pasakyti, tad ima šalmą į rankas, pakelia jį virš galvos...
- Agnes... - Ji pasižiūri į Aleksą. Tos akys, tamsūs, vešlūs antakiai, elegantiška povyza... - Gal pralekiam kartu?
Ji įtempia žvilgsnį. Nejausdama, kai giliai galvoja, sučiaupia, sukanda lūpas. Turbūt atrodo pikta, nes Tėtė nejaukiai sujunka ir žvilgteli į šalį. Po kiek laiko, stipriai truktelėjusi dirželius ir šalmui slystant jau ant galvos, sušunka:
- Gerai! Bet tu vedi!

--

Jau sutemus mergina, lydima Alekso, grįžta namo. Įsuka į kiemą, tačiau jis, palikęs savo motociklą už vartelių, įžengia pėsčiomis. Netrukus girdėti kaip ateina ir ji, tvirtai įsprausta enduro aprangoje.

- Agnes, bet kam tau visa tai?
- Apie ką tu? - Mergina stebisi persimainiusiu Alekso vaidmeniu. Jis nebežiūri pavojingai, nereplikuoja skeptiškai... Jis domisi, atrodytų, iš tiesų, ne paviršiuje.
- Juk tai tavęs nelietė! Kam įsivėlei į šį reikalą?
- Dėl Gaikos, draugo, - šaltai atsako Agnes.
- Tiktai?
- Dėl teisybės, jeigu tiksliau.
- Teisybės? - Tėtė paklausia sujukęs, tarsi tai būtų nesąmoninga mintis. - Kam?
- Na... - Bet kam čia jam atverti širdį? - Dėl jos verta gyventi, jos siekti.
- Bet juk jis tau net nepadėkos! - Garsiai, sumosavęs rankomis, pabrėžia Aleksas. - Aš esu užtikrintas. Pažįstu Mešką.
- Jis to ir nesužinos. - Aštriai, tarsi įspėdama, pažiūrėjusi į Aleksą, motociklininkė užverčia galvą į dangų. Koks jis didelis, sultingas ir gražus...
- Kas tarp jūsų nutiko? - Dar vienas klausimas. - Permiegojote?
Mergina net užsimerkusi nusuka galvą šalin. Kaip bjauru! O ar jis pagalvotų, kad buvo priešingai? Kad dėl to iškilo visos problemos?
- Aš jau turiu eiti, - dalykiškai taria ji. - Ačiū, kad... palydėjai. - Ji žino, kad naktį vienai grįžti mišku - nederėtų. Net ir su motociklu. Dar norėtų jam padėkoti ir už tiesą, kartais labai tiesmukiškai pasakytą...

Netrukus nakties tyloje Aleksas palieka vienas. Girdėti, kaip užsidega dar vieną cigaretę ir išeina pro vartus. Gyventi savo gyvenimo.



Populiarūs įrašai