Pupos, Uogos kelionė!

- Šįkart dūminsim.
- Kodėl?
- Nes per daug įpyliau.
Apie ką galėtų būtų toks pokalbis jeigu išimtume iš konteksto? (Pirtį, grilių?)

//

- Šįkart dūminsim, - linksmai tariu baigusi purtyti motociklą. Servetėle šluostau baką, aplietą benzinu.
- Kodėl? - Klausia Mama, net karštame ore įsprausta į striukę, rankose laikanti šalmą.
- Nes per daug įpyliau, - sakydama užsuku tepalo litrą. Kitaip - ir vėl prapyliau. Slidžiais pirštais vynioju alyvos talpą į šiukšlių maišą ir grūdu į mielai purviną kuprinę ant Mamos nugaros.

Varikliukas nesispardo - užsikuria net iš pirmo karto. Mama jau žino - tik dabar dedamės šalmus, pirštines. Ir toliau švilpiame Lietuva!

//

200 km? Normalu. 
Ant JAWA? Yra ką veikti. 
Su Mama. Ką?? ::)

//

Mintis pravežti Mamą motociklu kilo gal prieš 6 metus. Kaskart apie tai pagalvodavau, bet suabejodavau, ar tokia svajonė yra galima. Kam "kankinti" ją, jeigu jai ir taip baisu (bet gražu), kai vairuoju motociklą. Tačiau metai ėjo ir mano noras nedingo, sąmonės kerpėje sau snūduriavo, o įsigijus enduro tipo motociklą - atsirado ir antras šalmas. Neskolintas, o tai svarbu.

Vadinasi, savaime atėjo pats geriausias laikas. Dar ir dėl to, kad žinojau, jog viskas bus gerai. Ryte atsikėliau stipri: pasiruošusi morališkai (susikalbėjusi su savimi, t.y. vežti žmogų ant motso? Tą dariau tik kartą ir nekartojau. Ir dabar vežti net Mamą?...) ir fiziškai (reguliarios plaukimo treniruotės daro savo).

Nors Mama labai nesispyriojo (ji šauni, linksma, jaunatviška moteris), bet būtų neprieštaravusi ir nevažiuoti :) O aš tik, plaudama šalmo "pamušalą", kad Mamai kvepėtų, ramiai kartojau: "Matysi, tau patiks". Kita vertus, kai esu užtikrinta, kad viskas bus gerai, kad atėjo laikas, man geriau neprieštarauti :)

Pas tetą į sodybą! Įprastai prisikraudavome daiktų negalvodamos, o dabar! Tik po vieną "terbytę" galėjome sau leisti. Taip susispaudėme, kad saulės akinius sukišau į kojines (nes dėklas per daug vietos užima), dar tilpo plaukimo komplektas, kremas ir knyga. Įsivaizdavau, kad dvi "tašiukes" nesunkiai ant dviejų šoninių lankų tikrai lengvai primontuosiu. Tačiau pamiršau, kad jie visiškai mažučiai! Tada padėjo lipni juosta ir kitokia išmonė.

O kai apsirėdėme, pas motociklą leidausi užtvirtinta, bet susijaudinusi. Vežti keleivę, vežti Mamą! Vijau mintis, kaip nulaikyti mus abi, kai Mama lips ant motociklo. Kaip tvirtai sustoti prie šviesoforų. Pasirepetavome parkinge - Mama puikiai, lengvai įsitaisė ant galinės sėdynės. Ir kuprinė, sakė, visai nesunki. O štai toks šalmas (nes "jos laikais visi važinėjo be šalmų") neįprastai "apspaudžia" galvą.

Nors aš buvau užtikrinta, oras - geras, Mama - rami, niekas negalėjo žinoti, kokia bus Jawutė. Ji turi charakterį. Tačiau visą kelią ji riedėjo su pasimėgavimu - žinojo, kokią svarbią misiją atlieka! Pūtėme nepopuliariais Lietuvos keliukais, godžiai gėrėme rugiagėlių mėlynę ir net aguonų raudoną pievą laukuose! Į įkalnes sunkiai traukdavome, Jawutė imdavo dūsti. Pagavome ir trumpo, stipraus lietaus, po kurio Mama sakė: "koks įdomus garsas, kai kapsi į šalmą". Susigūžėme Višakio rūdos labai siaurame, su staigiu aštriu kelkraščiu keliukyje, įspraustame tarp miškų - o čia net fūros lėkė (netoli IKEA)! Bet man tai buvo pati gražiausia kelionės atkarpa. Vienišas vingiuojantis kelias, paslėptas vakarėjančios saulės spinduliuose, plūstančiuose pro pušis. Bet kad tik Mama nesijaudintų - taip vis mąsčiau!

O ji, pasirodo, visai nebijojo. Kai paklausiau sustojus degalinėje, tik atsipūtusi papurtė galvą. O kai pietavome, sakė: "labai graži gamta, bet nuobodooooka" Tai juokiausi! Mamai norisi kalbėtis ar nerti vąšeliu, skaityti ar radijos klausyti. O čia - tiek kilometrų švilpėme tik vėjo ir - žinoma - ypatingo JAWA burzgesio klausydamosi.

Be abejonės, kur tik stojome, visur Jawutė sulaukė dėmesio. Vienoje degalinėje vyrai ilgai ją apžiūrinėjo ir galop paklausė: "Kur tu ją traukei?" "Važinėjo Brolis", - sakau. "Oooo, čia tai uoga", - lėtai, su pasimėgavimu ir nostalgija tarė vyras. Štai, mano JAWA jau ir vardą gavo. Patį gražiausią, pagautą kelyje ir atgręžtame laike - atmintyje.

Šioje kelionėje man svarbiausia buvo saugiai Mamą nuvežti ten, kur sutarėme. Norėjosi, kad Jawutė neiškrėstų pokštų. Rūpėjo, kad Mamai nieko neįskaustų (nors nugarą "jautėme" abi). Parvykusios, aš išsyk iš nuovargio priguliau pievoje, o Mama jau užsiėmė veikla aplink gėles ir medžius :))

Tai epinė kelionė. Kuomet nėra laiko, nes svarbiausias žmogus čia pat, apglėbęs tave. Jis kartu kelionėje, kartu džiaugiasi (ar nuobodžiauja), bet nesijaudina dėl tavęs, likęs namuose. O aš, šių dviejų damų - Pupos ir Uogos - vadeliotoja, be žado pajutau stebuklingą pasitikėjimo galią, kai tik Mama užlipo ant motociklo. Mama manimi tiki, o tai yra dovana.

Ačiū Mamai, kad pasirašė! Ir Uogai, kad vežė mus be streso.

Tiesa, kitą rytą (neįsivaizduoju pati, kaip turėjo atrodyti mano reakcija) Mama tarė: "O gal varom iki jūros?" Be žado, bet patenkinta plačiai šypsojau, susižavėjusi savo Mama ir buvau tikra - vadinasi, mūsų kelionė nesibaigė. Pratęsime! Net jeigu šį kartą Pupa liko sodyboje, o aš, ant keleivio sėdynės prisitvirtinusi šalmą, grįžau namo. Ir vėl apie 200 km - nuo Nemuno Gelgaudiškyje pro Višakio būdą, Kazlų rūdą, Aukštadvarį, Semeliškes...

//

Pupa nemėgsta fotografuotis, tad nekankinau. Bet keletą kadrų vis tiek pagavau.



Mama mėgsta nerti. Kol grįžau iš miško, jau "chimičina" mano tinkliuką... ::)


Karšta diena, o rankose - žemėlapis. Fox pirštinainės Mamai tinka!


Parvykom! Pakeliui nusipirkome hamaką ir torto gabaliuką!


JAWA savo asmeniniame garaže.


 Kai pavargusi, slėpiuosi pinavijose. Padeda.


Kelionė jau kitą dieną, atgalios... 


Mano naujasis tinkliukas :D


 Kažkur Lietuvoje...




Vakare dar nulėkiau pas komandos draugus. Beveik visi išmėgino JAWA ir "davolni", su šypsenomis veiduose sugrįžo. Riedėjo be šalmų, su crocs'ais, pasigedo diskotekos, džiaugėsi "visiškai kitokiu pojūčiu negu enduro", sakė "širdy jaunystė dainavo", stebėjosi, kad keičiant pavaras net koją reikia pakelti :) Et, romantika!





Komentarai

Populiarūs įrašai