APL 2015

Kiekvienas APL dalyvis turi savo istoriją. Mano - tokia:

Šiais metais į „Lietuvos Enduro klubo“ organizuojamą kelionę „APL 2015” išvykau su JAWA 638 - motociklu, kurį Brolis įsigijo dar prieš 15 metų. Tada, pavažinėjęs keletą sezonų, pastatė ją dešimtmečio miegui. Prieš kelerius metus atėjo laikas ir man užkurti jos motoriuką. O šįmet – ir Lietuvą apvažiuoti.


JAWA - visada nuotykis

Kaip ir pernai, šį APL norėjau važiuoti su „enduro“. Tačiau niekaip neradau išsinuomoti minkšto, lengvo, „soft“ tipo motociklo. Šauni komanda, su kuria važiavau pernai, taip pat nesugrįžo – kas išvykęs, o kas be technikos. Net likus savaitei nežinojau su kuo dalyvausiu, bet vilties nepraradau - tikėjau, kad važiuosiu! „Sprendimas“ atėjo savaime.

Tada Jawute švilpiau Lietuva, toli nuo Vilniaus. Sustojusi degalinėje sulaukiau kolegos skambučio - skubiai, čia ir dabar, turiu pateikti motociklo, su kuriuo dalyvausiu APL'e, dokumento kopiją. Pasienio tarnyboje būtina užregistruoti visų dalyvių duomenis (kas, kiek, su kuo, kur ir kada važiuos). Neturėjau pasirinkimo - tuo metu burzgiau su JAWA - tad čia pat, ant pievos, nufotografavau jos techninį pasą, ir... „pakliuvau“ į nuotykį, kuris atrodė visiška nežinomybė.

Jau kitą dieną Jawą patikėjau pažįstamam „jawistui“, kad pakrapštytų, kas būtina; jis prikabino ir žavingas „daiktadėžes“. Nusipirkau ne vieną litrą tepalų, kanistriuką kurui, įsidėjau tik būtiniausias detales: „šepetėlius“, „angliukus“, žvakes, „šlangutę“ kurui, kamerą, laužtuvus, sankabos trosą...

Tačiau kelionės išvakarėse, atsiėmusi motociklą ir riedėdama į organizatorių susitikimą, supratau, kad sankaba dirba nebe taip, o pavaros jungiasi per grubiai. Tačiau nusprendžiau: kas bus - tas, bet ryte startuosiu.


„Tu tik važiuok, mes nepaliksim, padėsim“

Rytas išaušo saulėtas. Šiek tiek vėluoju, nes Jawutė spyriojasi užsivesti. Po valandos dalyviai užregistruoti, kolona „paleista“ į Medininkus. Organizatoriai ir „Lietuvos Enduro klubo“ nariai lekiame į Rokantiškes aplankyti APL sumanytojų - Lino Ramanausko ir Rimo Čivilio - kapų.

Netrukus traukiam link Medininkų. Atsilieku, nes nebesisuka „gazas“ - neliko galios ir jokio pagreičio (paprastai jo šiek tiek būna). Šiaip ne taip, paskutinė, bet Medininkus pasiekiu.

Prie manęs prisistato Saulius – dar iš tolo pamatęs, kad kažkas „ne taip“, be ilgų kalbų ima krapštyti Jawą ir taria: „Tu tik važiuok, mes nepaliksim, padėsim.“ Tai buvo žodžiai, kurie mane „vežė“ pirmąsias dvi dienas - kai „rankena atsidarydavo“ kada užsimaniusi, o variklis dirbo šaižiai it motoroleris. Nors važiuoti buvo nelengva, tada svarbiausia buvo važiuoti. 

Ir mes važiavome. Ir dar kaip! Pirmą akimirką, kai su komanda nėrėme į mišką ir duobėtu keliu sukome į žvyrkelius, supratau, kad mūsų Pažintinis APL'as bus būtent toks. Nepaisydami koks kelias, ieškodami smagesnių atkarpų, lankysime įdomias, žalias, istorija ir paveldu turtingas Lietuvos vietas.

Vakare, nakvynės vietoje JAWA sulaukė užtarnauto dėmesio, o aš džiaugiausi, kad įveikėme pirmąją dieną. Atleidome sankabą, turėjo važiuoti geriau, pamėginau - lyg ir. Temstant išvargusi, bet laiminga palikau aplink Uogą stoviniuojančius vyrus ir jų pašnekesius apie jaunystės Jawas...



Įsimylėti iš naujo

Kitą dieną nebuvo geriau. Jawutė žviegė tarsi motoras dirbtų pertemptas. Stengdamasi negalvoti apie galimus gedimus, švilpiau Lietuva ir grožėjausi.

Pirmosios dvi dienos - tai spindintys, skaidrūs mėlyni ežerai ir žaisminga, vingiuojanti gamta. Iš naujo, dar kartą, ir vėl įsimylėjau Aukštaitiją – čia mano giminės šaknys. Labai norėjau joje pabūti ilgiau. Užtrukti. Kad ir visam gyvenimui.

Įdomiai važiavome iki Skališkių olos - vingiavome miško bruzgynais šalia laukinių, aukštų pievų, tada - pėstute brovėmės tarp eglynų ir suradome įspūdingą dolomito atodangą it urvą. 

Antrosios dienos vakare, šalia kylančių lėktuvų ir burzgiančios motokroso trasos, ne vienas APL dalyvis prasivažiavo su JAWA. Tiesa, kai kurie jau buvo pamiršę apie „slapukus“ – „kranelį“ bei „patsosą“. Ir gerai, kad būtent tada nusėdo akumuliatorius. Čia JAWA „užkalbėtojas“, neretai užvesdavęs mano besispyriojančią Uogą, komandos narys Ramūnas sutvarkė krovimą (sulitavo „lygintuvą“), pakeitė generatoriaus šepetėlius ir išsprendė sankabos klausimą. Saulei leidžiantis užsėdau ja prašvilpti – tai švelniai, elegantiškai ir vėl Jawutė rieda!



Paskui komandos dulkes

Trečia ir ketvirta dienos - lygumos, žvyrai. Nors reikia laikyti atstumą nuo draugų ir tenka ryti jų sukeltas dulkes, smagu, kai galinis ratas slydinėja (su JAWA, tiesa, ir priekinis nelabai stabilus). Švilpiant su vėju žvyrkeliuose esi ir gamtoje, ir greitį gali išvystyti. Aišku, jeigu vakaro saulė šviečia tiesiai į akis arba neri į drėgno miško šešėlį - tada nebematai nei draugų, nei kelio, tik didelį pudros debesį.

Važiuodama priešpaskutinė iš dulkių ūko išlįsdavau pasidengusi smėliu. Maunantis smėliuotas pirštines, jos braukė per rankas it švitrinis popierius, o šalmo pošalmis, prisigėręs dulkių, raižė smilkinius. Ir nors rankų oda atpleišėjo nuo tepalų, maišomų su benzinu (kažkodėl prapildavau), o striukės užtrauktukas vos segasi, prigėręs žvyro, tai – dalis kelionės romantikos. Ir Uoga atrodė gražutė – murzė keliautoja!

Kaip ir pernai, taip ir šįmet - trečios dienos vakare išlindo visi (rimtesni) skausmai. Nuo kelio apsaugos gumų, sunkių „endurinių“ batų ir nuolatinio „kick'inimo“ ištinusią, geliančią blauzdą ištepu „geliu“. (Likusią kelionės dalį, kur tik galiu, išsineriu iš batų ir vaikštau basakom.) Nuo kietos sankabos (kai prireikia dešinės rankos norint įjungti neutralią pavarą) maudžiantį, sunkiai judantį riešą aprišu skarele ir... netrunku užmigti. Vieną gražiausių gyvenime naktų praleidžiu ant kopos, ošiant jūrai, po giedru dangumi. 



Ant pakojų

Penktoji diena - tai Nemunas, susukto šieno ritiniai pievose ir medžių alėjos. Miške ir laukuose ieškome Raganų eglės prie Vilkyškių, o suradę skaičiuojame kiek ji turi kamienų. Tokiuose keliuose išmokstu stovėti net ant JAWA pakojų.

Į Sudargo piliakalnius komandos vedlys Dainius veda ne nulietu asfaltu, o palei pat Nemuną, ieškodamas nuotykių. Smėlyje JAWA šauniai slidinėja - nors sunku nulaikyti, bet įmanoma. Tad nieko tokio neįsipaišius į posūkį nulėkti į pievą. Prie piliakalnių iš kanistro pradeda tekėti benzinas – dėl kratymosi duobėse nusmuko „daiktadėžės“, o duslintuvas išlydė ir kanistro plastmasę. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai.

Nors „APL Moto keliautojo vadove“ turime ilgą lankytinų objektų sąrašą, dienos greitai gęsta. Lėkdama į Vištytį net krūpteliu - dešinysis duslintuvas pradeda kriokti it pašėlęs. Suprantu, kad pamečiau jo „vidurius“. Stabdausi, o gale važiuojantis komandos narys parveža karštą „turbiną“. Įstato atgal ir su „turbo“ JAWA švilpiame toliau. Vištytis visada pakeri stipriu vakariniu vėju, sklindančiu nuo ežero tolumų ir pilnaties mėnesiena.

Kitą dieną kartu su visais APL dalyviais skinamės kelią prie trijų valstybių sienų sankirtos. Tai – marmurinis riboženklis, į kurio trečdalį – Rusijos Kaliningrado sritį – nevalia net kojos įkelti.

Po dar vienos įspūdžių gausios dienos ateina ir paskutinis vakaras. Jis, kaip ir paskutinė naktis bei rytas visada yra kiek kitokie. Tai garsus juokas, guvūs žvilgsniai, linksmi pašnekesiai - tačiau nuspalvinti giedru liūdesiu. Rytojus reiškia paskutinę dieną.




Link finišo

Rytas Zervynose išaušta nepaprastai karštas - kol susipakuojame palapines, miegmaišius, daiktus, kelis kartus šokame į Ūlą. Suplanavę maršrutą, pajudame. Šį kartą komandą vedu aš, bet netrukus, gana staigiame posūkyje iš šalutinio į pagrindinį kelią stabdausi, šoku nuo motociklo ir skubiai lekiu į priešingą pusę.

Ant kelkraščio guli vyras ir iš džinsų kišenės bando ištraukti mobilųjį telefoną. Jo plieninis žirgas - griovyje greta. Iškviečiame greitąją pagalbą ir esame kartu: užstojame ryškią saulę, kalbiname, atvykus medikams matome atvirą kairiojo blauzdikaulio lūžį, vykstame ir į Varėnos ambulatoriją. Vyras nesuvaldė motociklo aštriame posūkyje ir nulėkė per pievą į griovį. Laimei, pagrindiniu keliu nevažiavo joks automobilis. O blauzda ir lūžęs žąstikaulis bus „suremontuoti“. Ir sugis.

Dienai persiritus į antrąją pusę jau miname tiesiąja – asfaltu iki finišo. Imu trūkčioti - riedėdama atsuku kuro rezervą, tačiau nepadeda. Likus 15 kilometrų iki Medininkų kolega, tądien prisijungęs prie mūsų komandos, taip pat „jawistas“ Marius, atiduoda savo atsarginį litrą. Su jauduliu - ar užteks - bet pasitikėdama Uoga, pasiekiu Medininkų pilį!

Jaukiame pilies kieme renkasi dalyviai, spindi šypsenos, aidi juokas. Įteikiame diplomus, šnekučiuojamės, o po kiek laiko namo išriedame ir mes, organizatoriai. 



Brolis žino

Atgalios švilpiu kaip įpratusi. Šeimos nariai automobilyje spaudžia iš paskos. Kadangi mano spidometras užstringa ties 80 km/ val. rodikliu, tik vėliau sužinau savo tikrąjį greitį.

Po kiek laiko motoras ima dūsti. Važiuoju, kol važiuojasi, tačiau Vilniuje, Liepkalnio sankryžoje, užgęstu ir nebeužsikuriu. Saulė, atrodo, degina - ore kone +30, o dar ta neperpučiama apranga.
Netrukus pribėga Brolis ir sudėlioja atsakymą: užkaito, juk karštas oras ir tikriausiai žvakė nebeuždega kuro, reikia palaukti. Nustumiame JAWA po krūmu ir keliaujame vakarienės.

Vėliau užsikuriame, bet motoriukas dirba tik vieno cilindro pajėgumu. Vėl užgęstu sankryžoje. Vėl užsikuriame. Ir Broliui nurodžius „drąsiai, visada kelti apsukas“, nusprendžiu pasiekti namus. Visą likusią atkarpą kalbuosi su bendražyge. Ir pykti neįmanoma - juk ji atlaikė 2000 km be rimtų gedimų! Tik taip norėtųsi pasiekti namus sava eiga... Kad neužgesčiau, laukdama sankryžose stipriai „gazuoju“ (nemaloni procedūra, nepagarba aplinkiniams), bet garažą mudvi pasiekiame!


Draugai ir Lietuva

Vienas komandos narys po kelionės sakė, kad nors išmaišė daug pasaulio, per 30 metų nebuvo matęs tiek Lietuvos, kiek per šią savaitę. O toks ir yra Pažintinio APL tikslas. 

Tai - improvizacija ir atradimo džiaugsmas. Kiekviena komanda nusprendžia kokius rekomenduotinus objektus aplankyti ir kokiais keliais ar keliukais riedėti. Mūsų, organizatorių, misija - supažindinti dalyvius su vis kitokia, nepaprasto ir kuklaus grožio Lietuva ir parodyti koks yra „enduro“ pasaulis.

O apskritai, APL man reiškia draugystę. Tai ne tik nuotykis, ne tik žavingos, purvinos, iššūkių kupinos atostogos. Tai kelionė, kuri dėlioja požiūrį į save, pasaulį ir vertybes. Čia ne tik augi kaip asmenybė, čia atrandi, kad visada turėjai draugų. Tik reikėjo laiko ir vietos juos pažinti. 


Su JAWA – įmanoma!

Važinėju su JAWA ragindama džiaugtis paprastu ar netobulu, tačiau mums ypatingu ir svarbiu, nepamiršti nuotykių skonio ir siekdama priminti, kad niekada nevėlu (ir vėl) užkurti motoriuką – tiek JAWA, tiek savo širdies! JAWA vienija kartas.

Tiesa, šį APL keliavo net dvi Jawos. Kolega Marius švilpė su kita komanda. Vaikinas dar antrąjį vakarą iki išnaktų keitė stūmoklį, šeštąją dieną važiavo smėlio ruože (pramintu „Dakaru“), ir, pamojavęs visiems finiše, išskubėjo į oro uostą skrydžiui į Londoną.

Man ši kelionė išliks atmintyje kaip vidinė nuojauta, jog Jawutė atlaikys ir mudvi sugrįšime sava eiga. Labai smagu apvažiuoti Lietuva su Brolio JAWA. Po kelionės jis džiaugėsi, kad motociklas gyvena toliau: „Kas kitas ir kada daugiau šitiek ir šitaip su ja važiuos...“ Ir tarė, kad kitais metais APL‘e norėtų važiuoti drauge!


*Straipsnis publikuotas 15min.lt/gazas

Komentarai

Populiarūs įrašai