Dainava. Etiudai

Kiaušiniai. Imti ar neimti? Stoviu parduotuvėje prie kiaušinių lentynos ir neapsisprendžiu. Rudi, balti, pigesni, 6 ar 12 vnt.? Ne. Mąstau ne apie tai. Poryt išvykstu kelioms dienoms, tad koks galiojimo laikas? Bet net ir ne tai svarbu. Ar jie atlaikys? Štai kur esmė. Ne, - ir pastatau atgal į lentyną. Tačiau apėjusi lankstą vėl sugrįžtu: bandau, kas bebūtų! Susimokėdama už prekes nepamirštu kiaušinių įsukti į tris politeleno maišelius.

//
Taip greitai turbūt dar nesu apsipirkusi! Kone bėgdama. Sustirusi po lietaus, per kelias minutes susimetu krepšin būtiną maistą išgyventi kelioms dienoms. Ir atsargų. Išėjus į lauką pasitinka šaltis - tai prakiuro dangus šį vakarą. Galėjau nujausti - bet neturiu pasirinkimo nevažiuoti.

Gal racionaliai, o gal ir nelabai nusprendžiu grįžti ne asfaltais (kartais brūžinu skanų geltoną, naujai supiltą kelkraštį), bet miškais. Judant keliukuose būna šilčiau, net gi šilta. Nors kuprinė nelengva... Ir dar tie kiaušiniai :) Šalti įmirkę kojų pirštai primena apie save - skubiai imtis veiksmų!

Tad pasuku į miškus. Pirmą kartą šiuos.

//
Važiuoju kol yra keliukų. Kai jie baigiasi ties kvartalinėmis, bandau laikytis krypties tarp traškančių sausų pušų, gergždinčios baltos paklotės. Tačiau lietus perauga į liūtį, navigacijos neturiu, o telefonas (kažkodėl!) per greitai išsikrauna. Apsidairau: vakarėjantis niūrus dangus gaubia pečius. Ir net jeigu esu su Plunksna, darosi nejauku. Kurion pusėn važiuoti? Kur beapsidairau - skaidrus, bet miškas.
Apsisprendusi suku motociklą tarp kamienų ir paguldau. Užgęstame, bet jau veikia adrenalinas - tad netrukus jį atsikeliu. Vėl užgęstame, ir vėl. Nosį pro šalmą talžo lietus, bet gerai, kad dar nedrebu.

Kelią mudu randame. Grįžtu temstant ir lupuosi nuo savęs šlapius drabužius. Plunksna. Motociklas, mane išvežęs iš ten, kur galėjau pilnai "stresuoti". Atlaikiau, bet nekartočiau. Sakysite, drąsu? Anei kiek. Tačiau tokios akimirkos šio to išmoko.

Ir net šokinėję per medžių šaknis, slydinėję smėlyje, kiaušiniai grįžo sveiki! :)

//
Ratai sviedžia kankorėžius. Net į priekį - matau kaip jie pasiveja kelią, į kurį važiuoju. Jų čia tiek daug, kad kaskart nusistebiu, kodėl jie nemėto motociklo. Šypsausi: baimės grįžta! Kada jas įveiksiu? Tai retorinis klausimas, į kurį nebeturiu jėgų atsakyti.
Tačiau prie širdies, piniginėje, jau keli metai visada tykiai man kalba mažas kalendoriukas. Kadaise jis stovėjo prie darbo stalo kompiuterio - tai buvo svajonė. Dabar - arti širdies - ji yra dar didesnė. Tai APL kalendorius. Enduro yra širdyje.


//
Praplyšęs žiedas - tobulai sveikas, lygus ir turintis sistemą, net jeigu atrodo pabiręs ir iškarpytas.
Motociklu riaumoju ore, skrodžiu vėją.
Žinau, kur jų dabar žydi visa jūra. Ir būtent baltos spalvos. Žiedlapiai it purslai puošia pasaulį. Tik vardan ko, kodėl?
Priešaky - ledynmečio kopa, senesnė net už Lietuvos pajūrio kopas. Ir nors mažutė, atsuku rankeną.
Jie žydi prieš APL - ir pernai godžiai gėriau pinavijų kvapą, nors labiau - piešinį, kurį suteikia jų karpytas grožis.
Gamtos ciklas niekur neskuba, vyksta savaime, lėtai, bet tiksliau - kokybiškai. Yra laikas čia ir dabar. Ne vėliau.
Apsuku motociklą ant baltučio smėlio. Ne tokio ir puraus kaip šiluose...
Ir man. Būtina jam paklusti/ neprieštrauti arba tiesiog - priimti. Nebebijoti.








Populiarūs įrašai