Išvykau, kad sugrįžčiau

VASAROS SAPNAS

[Prieš beveik du metus...]


Vakar aš sapnavau labai gražią istoriją. 

Ėjau miško keliu, tuo pačiu, kuriuo motociklu švilpiau savo svajonėje! Viršuje ošė laibos pušys, grakščiai siūbavo jų kamienai, vakaro danguje ryškėjo debesys, kilo vėjas. Spalvos sodrėjo – ypač giedra samanų žalia, o kvapas sunkėsi į orą, tirštėjo. Miškas prieš lietų. Negalėjau patikėti, kad esu realybėje! 


Taip eidama – basakom per smėlį, traškų miško paklotą – priėjau girioje įspraustą, aidintį, mažutį ežerą. Plaukiojau, ilgai ant liepto rymojau mąstydama vėją ir dangų – debesų atspindį vandenyje. Nuojauta kalbėjo: šis ežeras yra mano. Visada. 


Dangus merkėsi, ir prieblanda mane nunešė ant siauručio, girgždančio tilto virš srūvančios upės. Ji burbuliuoja, beržai šlama, o dangus raudonuoja. Negaliu savęs atplėšti nuo dabarties! Pamenu jausmą, kad privalėjau keliauti toliau nenorėdama palikti, tačiau suprasdama: išvykstu, kad sugrįžčiau. 


Tada sutemo – laukuose nugulė vėsi naktis. Buvau ne viena: su draugu stebėjome pūkuotą rūką, kylantį virš pievos miške. Pasaulį užklojo šilkinė, drėgna, sodri tamsa. Mudu nušlepsėjome pelke: po kojomis žliugsėjo vanduo kiminuose. 


O kai viskas nušvito, prisipildė perregimų ryto saulės spindulių, aš keliavau juodalksnių koridoriuje, narpliojau upės posūkius, gerte gėriau gaivią žalią spalvą, juosiančią vandens pasaulį. Pamenu – stabtelėjau ir panėriau į šaltą, minkštą vandenį. 


Ir tada viską supratau! Į upę sužiūrau kaip žmogus žvelgia į ištikimą, ypatingą draugą, bendražygį gyvenimo kelionėje. Nors viskas aplinkui augo, tekėjo, purslojo, akimirka sustojo. Jis irgi žvelgė į mane pasiilgęs, tarsi klausdamas: „kur tu buvai anksčiau?“ O aš palenkusi galvą tik šypsojau ir žinojau: kad ir kur buvau, tai nesvarbu, laikas atėjo dabar. Aš esu čia. Ir niekada tavęs nebepaleisiu savo mintyse! 


Aš pabudau. 





Populiarūs įrašai