Kužda po sparnu

Koks yra ežero mėlis?
Ar žalias, ar dangus?
Ar atspindi baltus kamuolius?
Kurs slepiasi juodalksnyne...

Mano mįslę mena Trikampis, Duobupis, šilas iš paukščio skrydžio. Skanus žvyras link Žiūrų... Grūdos koridoriai ir Nemuno slėnis netoli Krikštonių.

Kai pasaulis sustoja ir yra tik dabartis, kai praeitis skauda, o rytojus rūko pavėsyje, eiti darosi vis sunkiau. Tačiau jauti - ateitis vistiek tykiai kužda po sparnu...

Tik tada supranti, kad namai yra bet kur, kur tavo mylimas žmogus. Kad važiuoji motociklu, nes tada jauti, kad gyveni.

Tik tada mėgini užgniaužti (ar priimti?) širdgėlą ir palikti ją už nugaros. Jos pamiršti neįmanoma - juk ji sukūrė ir dabartį. Ir - juk tik ji žino kur eisi toliau.

Nebėra jėgų grumuloti istorijos, bet būtina nusileisti ir sustoti, kad turėtum kur atsispirti. Vėl skristi ir apkabinti svarbiausiuosius. Gal dėl to jau dabar žinau pergalės ir pilnatvės jausmą. Jų kainą ir skonį.

Bet šiandien, kolkas... Yra tik dabartis. Ir... ar ji gali būti tokia graži? :)


Populiarūs įrašai