Sveiki sugrįžę namo!

Namai yra ten, kur gyvena/ yra artimieji – patys svarbiausi žmonės gyvenime. Tad ir motociklų „namai“ yra jų važiuotojai - antroji tandemo sudedamoji. Pagaliau ir manieji sugrįžo namo.

Dvitakčio alyva

- Aha, striukę „SuJAWA.lt“, nugaros apsaugą, ir dar prašau nueik prie drabužinės - ten yra didelė moto reikalų dėžė...
- Matau, - girdžiu kitame telefono gale, - veidrodėliai, flakonai, kaladėlės, posūkiai... - ir kaip šiūruoja garsas naršant toje žavingoje netvarkoje.
- Kiek pamenu turėtų dar būti litras...
- Oro filtras...kažkoks oranžinis maišas, - tęsia Brolis, - va, tepalas yra, bet keturtakčiam motorui.
- Aišku. Vadinasi užbaigiau.
- Tai pakeliui degalinėje nupirksiu.

Tai tokį pokalbį girdi kolega, aprodydamas man garažą. Mažytis sutapimas, kad abiejų savo motociklų reikalus tvarkau būtent tomis pačiomis minutėmis. Iš Vilniaus paskambėjo Brolis, o aš čia apžiūrinėju būsimą erdvę, kurioje glausis mano Hardas. Pagavau save šią žavingą akimirką - trokštu, kad taip būtų kuo dažniau: tvarkyti motociklinius reikalus... be įtampos, su malonumu. Ir puikiu humoro jausmu!

Ir - visai nebe mažas sutapimas, nors neplanuotas, bet gyvenimo sudėliotas - kad abu mano žirgus atveš tą pačią dieną! Čia tai bent!

Su berete

Ir dar daugiau: Brolis vairuos JAWĄ (kurią aš iki šiol vadinu „Brolio“) po gal 15 metų pertraukos! Juk tai jis ją kadaise pirko ir pastatė giliam miegui. Žinojau, net jeigu ji jam „smirda“ ir visa kita, vis tiek labai patiks. Žinojau, kad jis ja džiaugsis ir su malonumu atpūs čia, į Dainavos šilus. Neklydau!

Ir kaip juokiausi, kai iš vakaro gavau žinutę: „Sese, einu kirptis. Gal tada tilpsiu į tavo šalmą“. Ir nors šalmą man atvežė, atskriejo užsimaukšlinęs beretę, pasipuošęs juodais saulės akiniais, apsivilkęs ryškiai raudoną APL džemperį bei užsimetęs „Armijai ir civiliams“ „neužmušamą“ medvilninę kamufliažinę kuprinę. Kokios dar pirštinės?

Pamenu - laukiau JAWA garso visą dieną, kad pasitikčiau dar gatvėje. Darbe plačiai pravėriau langą ir klausiausi. Klasiškam duetui įsukant į vidinį kiemą iškišau galvą ir plačiai išsišiepiau: štai, pats žavingiausias „kaimo bernas“ visada liks mano Brolis! Net jeigu JAWA vairuoja kas 15 metų. Kaip jis atrodė! Spindėjau visą vakarą prisiminusi šį vaizdą!

Javukė grįžo po kapitalinio variklio remonto, visa sužiūrėta, išrinkta ir vėl tvarkingai surinkta.

Nuosavi garažo raktai

O po kelių valandų... atidarius didelio furgono duris... štai ir jis! Mano Hardas! Apžiūrėtas, nuplautas, suteptas, profilaktiškai „pragazuotas“. Mano liaunas, bet tvirtas, lengvas, bet su charakteriu, aštrus, bet jautrus žvėriukas. Jis visada kelia tiek pat baimės, virpulių, kiek ir džiaugsmo, atradimų. Ir pagaliau jis atvyko... į garažą, kuris nepriklauso niekam konkrečiai.

Pagaliau, per metus pakeitęs gal 12 (siaubingas jausmas!) garažų, glaudęsis it nekviestas svečias, jis atvyko namo. O aš nebesijaučiu nelaukta viešnia, skolinga ar priklausoma nuo kitų laiko, norų ir galimybių. Pagaliau Hardas atvyko į garažą, kurio raktus turiu aš pati.

Ir – jeigu, sakoma (bei pritariu savo gyvenimu), kad namai yra ten, kur gyvena/ yra svarbiausias žmogus (ar žmonės), tai šią dieną, kai atvyko abu mano žirgai atėjo nebūta mintis. Juk jiems aš esu namai. Jų vairuotoja, tiksliau - važiuotoja (savininkė ar šeimininkė man neskamba).

Raudonskruoste Uoga ir kietas Hardai, sveiki sugrįžę namo! Laukiau jūsų.

Vasaros branda

Žinoma, kitą dieną su draugu motociklais švilpėme Dainavos giria. Taip lengva lėkti Hardu! Jo svorio kategorija puikiai tinka manajai, o charakteris pažįstamas iki širdies gelmių. Todėl susišnekėti (praktiškai su savimi) reiškia – „yra ką veikti“. O tai ir yra pats „gazas“. Kas per lengva - yra neįdomu, nes nereikalauja pastangų – protinių ir fizinių.

Tad vakare, po daugybės įspūdžių ir maudynių svajonės ežere, ramybei nugulus šile, migla pasipuošus pievoms, atėjo vasaros naktis. Neįprastai šilta ir jauki. Užrakinusi abu motociklus, stovėjau apsupta svirplių ir žvelgiau į didingą ąžuolą. Negalėjau susivokti. Tuštuma, tas nuolatinis vakuumo burbulas, traukiasi... Nejaugi aš jos iš tiesų nebejaučiu?

Ir net jeigu kojos linko iš nuovargio, negalėjau paleisti šios akimirkos. Stovėjau naktyje, išlydėjusi pažįstamus žibintus ir jaučiausi... daugiau negu laiminga. Jaučiausi pilna. It subrandinta vasara, kuri pulsuoja ir žydi visu pajėgumu. Gera ją jausti ir savimi: mąstyme, kūne, veiksmuose.

Šią dieną aš praleidau savo svajonėje. Ar taip būna ir realybėje, ne tik mano vaizduotėje? Pasirodo, būna.





P.S. Žinoma, kitą dieną išlėkiau su Javuke! Buvau pamiršusi kaip švelniai, moteriškai ir linksmai ji riedaIr koks svajingas jausmas yra vibruojančiuose veidrodėliuose matyti po savęs paliekamą mėlyną dūmą! Žinoma, nebūtų Uoga: baigėsi benzinas, du vietiniai kariūnai ją nustūmė iki degalinės, o švilpiant atgal užklupo lietus! JAWA – visada nuotykis!




Komentarai

Populiarūs įrašai