Sveiki sugrįžę namo!
Namai yra ten, kur gyvena/ yra artimieji – patys svarbiausi žmonės
gyvenime. Tad ir motociklų „namai“ yra jų
važiuotojai - antroji tandemo sudedamoji. Pagaliau ir manieji sugrįžo namo.
Dvitakčio
alyva
- Aha, striukę „SuJAWA.lt“, nugaros apsaugą, ir dar
prašau nueik prie drabužinės - ten yra didelė moto reikalų dėžė...
- Matau, - girdžiu kitame telefono gale, -
veidrodėliai, flakonai, kaladėlės, posūkiai... - ir kaip šiūruoja garsas naršant
toje žavingoje netvarkoje.
- Kiek pamenu turėtų dar būti litras...
- Oro filtras...kažkoks oranžinis maišas, - tęsia
Brolis, - va, tepalas yra, bet keturtakčiam motorui.
- Aišku. Vadinasi užbaigiau.
- Tai pakeliui degalinėje nupirksiu.
Tai tokį pokalbį girdi kolega, aprodydamas man garažą.
Mažytis sutapimas, kad abiejų savo motociklų reikalus tvarkau būtent tomis
pačiomis minutėmis. Iš Vilniaus paskambėjo Brolis, o aš čia apžiūrinėju būsimą
erdvę, kurioje glausis mano Hardas. Pagavau save šią žavingą akimirką -
trokštu, kad taip būtų kuo dažniau: tvarkyti motociklinius reikalus... be
įtampos, su malonumu. Ir puikiu humoro jausmu!
Ir - visai nebe mažas sutapimas, nors neplanuotas, bet
gyvenimo sudėliotas - kad abu mano žirgus atveš tą pačią dieną! Čia tai bent!
Su
berete
Ir dar daugiau: Brolis vairuos JAWĄ (kurią aš iki šiol
vadinu „Brolio“) po gal 15 metų pertraukos! Juk tai jis ją kadaise pirko ir pastatė
giliam miegui. Žinojau, net jeigu ji jam „smirda“ ir visa kita, vis tiek labai
patiks. Žinojau, kad jis ja džiaugsis ir su malonumu atpūs čia, į Dainavos
šilus. Neklydau!
Ir kaip juokiausi, kai iš vakaro gavau žinutę: „Sese,
einu kirptis. Gal tada tilpsiu į tavo šalmą“. Ir nors šalmą man atvežė, atskriejo
užsimaukšlinęs beretę, pasipuošęs juodais saulės akiniais, apsivilkęs ryškiai
raudoną APL džemperį bei užsimetęs „Armijai ir civiliams“ „neužmušamą“
medvilninę kamufliažinę kuprinę. Kokios dar pirštinės?
Pamenu - laukiau JAWA garso visą dieną, kad
pasitikčiau dar gatvėje. Darbe plačiai pravėriau langą ir klausiausi. Klasiškam
duetui įsukant į vidinį kiemą iškišau galvą ir plačiai išsišiepiau: štai, pats
žavingiausias „kaimo bernas“ visada liks mano Brolis! Net jeigu JAWA vairuoja
kas 15 metų. Kaip jis atrodė! Spindėjau visą vakarą prisiminusi šį vaizdą!
Javukė grįžo po kapitalinio
variklio remonto, visa sužiūrėta, išrinkta ir vėl tvarkingai surinkta.
Nuosavi
garažo raktai
O po kelių valandų... atidarius didelio furgono
duris... štai ir jis! Mano Hardas! Apžiūrėtas, nuplautas, suteptas, profilaktiškai
„pragazuotas“. Mano liaunas, bet tvirtas, lengvas, bet su charakteriu, aštrus,
bet jautrus žvėriukas. Jis visada kelia tiek pat baimės, virpulių, kiek ir
džiaugsmo, atradimų. Ir pagaliau jis atvyko... į garažą, kuris nepriklauso
niekam konkrečiai.
Pagaliau, per metus pakeitęs gal 12 (siaubingas
jausmas!) garažų, glaudęsis it nekviestas svečias, jis atvyko namo. O aš
nebesijaučiu nelaukta viešnia, skolinga ar priklausoma nuo kitų laiko, norų ir
galimybių. Pagaliau Hardas atvyko į garažą, kurio raktus turiu aš pati.
Ir – jeigu, sakoma (bei pritariu savo gyvenimu), kad
namai yra ten, kur gyvena/ yra svarbiausias žmogus (ar žmonės), tai šią dieną,
kai atvyko abu mano žirgai atėjo nebūta mintis. Juk jiems aš esu namai. Jų
vairuotoja, tiksliau - važiuotoja (savininkė ar šeimininkė man neskamba).
Raudonskruoste Uoga ir kietas Hardai, sveiki sugrįžę
namo! Laukiau jūsų.
Vasaros
branda
Žinoma, kitą dieną su draugu motociklais švilpėme
Dainavos giria. Taip lengva lėkti Hardu! Jo svorio kategorija puikiai tinka
manajai, o charakteris pažįstamas iki širdies gelmių. Todėl susišnekėti
(praktiškai su savimi) reiškia – „yra ką veikti“. O tai ir yra pats „gazas“.
Kas per lengva - yra neįdomu, nes nereikalauja pastangų – protinių ir fizinių.
Tad vakare, po daugybės įspūdžių ir maudynių svajonės
ežere, ramybei nugulus šile, migla pasipuošus pievoms, atėjo vasaros naktis.
Neįprastai šilta ir jauki. Užrakinusi abu motociklus, stovėjau apsupta svirplių
ir žvelgiau į didingą ąžuolą. Negalėjau susivokti. Tuštuma, tas nuolatinis
vakuumo burbulas, traukiasi... Nejaugi aš jos iš tiesų nebejaučiu?
Ir net jeigu kojos linko iš nuovargio, negalėjau
paleisti šios akimirkos. Stovėjau naktyje, išlydėjusi pažįstamus žibintus ir
jaučiausi... daugiau negu laiminga. Jaučiausi pilna. It subrandinta vasara,
kuri pulsuoja ir žydi visu pajėgumu. Gera ją jausti ir savimi: mąstyme, kūne,
veiksmuose.
Šią dieną aš praleidau savo svajonėje. Ar taip būna ir
realybėje, ne tik mano vaizduotėje? Pasirodo, būna.
P.S. Žinoma, kitą dieną išlėkiau su Javuke! Buvau pamiršusi kaip švelniai, moteriškai ir linksmai ji rieda! Ir koks svajingas jausmas yra vibruojančiuose veidrodėliuose matyti po savęs paliekamą mėlyną dūmą! Žinoma, nebūtų Uoga: baigėsi benzinas, du vietiniai kariūnai ją nustūmė iki degalinės, o švilpiant atgal užklupo lietus! JAWA – visada nuotykis!