Detektyvas III

(TREČIAS)

Įpurškimas

Tai pasikartojo. Antrą kartą gyvenime. Mergina nualpo, gerai tik, kad temstant sąmonei spėjo atsisėsti ant grindų. Išsibudinusi vos judėjo - toks tai buvo išsekęs organizmas! Nevalgė dar kelias paras...

Naktį ji grįžo iš pasaulinio lygio varžybų dykumoje, kuriose dirbo reportere. Karšta saulė, įdomi patirtis ir... įtampa it veiksmo filme. To jausmo - kai galva ūžia ir atrodo sprogs - ji nebenorėtų kartoti. Kai oras, atrodo, dega ir šnypščia nuo kaitros. Smegenyse.

"Visko per daug. Akivaizdu. Tačiau kodėl iš karto, krūvoje?" - Kiek atsigavusi, Agnes klausė savęs. Tiesa, dar buvo "kažkas", ko ji neprisiminė, tarsi kas ištrynė iš galvos. Vidinis balsas žinojo, kad atgamins, bet dar ne dabar. Ir nuojauta buvo ryški: visa tai nebuvo atsitiktinumas.

Archyvuodama publikuotus tekstus ir fotografijas Agnes lėtai mintijo...

Sportininkas, apie kurį rašė, juodai apsunkino jos darbą norėdamas "daugiau"... Kažkas informavo žiniasklaidą apie jos šeimos istoriją (ir, žinoma, paviešino)... O tas užgaulus mechanikas... ir pavogti batai... Kol kas pabiros detalės nelimpa galvoje.

Ir... ten buvo Aleksas!? Mergina išsitraukia susiliejusią nuotrauką - matyti šalia jos pralekiančio motociklo sukelta smėlio pudros banga... Tik tiek ji spėjo nufotografuoti.

Šitaip drąsiai lėkti pro ją!

Ar į ją?

//

Nesimiega. Po praeitos nakties, kai jos naivumas, tiksliau - tikėjimas garbės kodeksu, susprogo į oro burbulą, ji jaučiasi nusivylusi. Kai dar vėliau, ji pasakė, kad nebesinaudos bendru kambariu, gavo riebų atsakymą: "Esi problemų maišas".
Tada ji ramdė užgautą orumą ir mėgino būti tiesmuka - tad išdrįso atkirsti: "išsiimk tuos prezervatyvus iš kompiuterio rankinės!" Bet jis tik juokėsi (ir jų neišėmė viso ralio metu). O juk buvo sutarta seniai: Agnes rašys jo kompiuteriu, tai - pagrindinis darbo įrankis.

Komanda, į kurią ji atėjo, buvo ne šiaip sau. Čia, tikėjo, bent jau niekas nieko iš jos nesitikės. Bent čia ji bus labiau narė, negu moteris...

Nesimiega. Ir net ne dėl šio fakto - juk ne pirmas, ne dešimtas kartas! Bet dėl fakto, kad ji čia atvyko dirbti. Ir nori tai padaryti labai gerai. Motociklininkė mėgsta kokybę ir laikosi savo iškeltos kartelės bet kokia kaina.
Tik ta kaina šį kartą... yra orumas. Ir nemiga. Ir sumautas jausmas, kai nesijauti graži. Kai nebėra jėgų.
Ir dar. Agnes prarado draugystę su komandos nariu, sportininku, apie kurį reikės rašyti dar visą savaitę. Ji gavo puikų psichologinį niuksą dar net neprasidėjus raliui, jo išvakarėse.

Mintys plūsta. Gana! Mergina neria į kelnes, užsimeta didžiausią megztuką (tik dideli turi platų gobtuvą, kuris lengvai gula ant galvos ir neužspaudžia laisvai krentančių garbanų), ir praveria balkoną. Cikados. Agnes užmerkia akis ir giliai įkvepia. Jos gali galvą susukti! Joms čirpiant norisi mylėti, apglėbti, būti su tuo, kurį pasirinkai. Joms čirpiant įsisupi į minkštą orą, gaivų, prieblandos, lengvo vėjo plazdenamą medžių lapuose... Vokai svyra nuo akimirkos grožio... Kaip norėtų dabar užmigti. Bet net migdomieji "nekabina", tai kur tau!

- Šikau aš ant jų! Padarysiu - kiek galiu - geriausiai. - Ir nusišypsojusi tamsai apsisuka link durų.

Jos naujasis kambariokas - mechanikas Bembo - nė nekrūpteli. Didelis, masyvus kūnas miega ir sapnuoja. O ko jam jaudintis, išties? Iki šiol jis jai rodė tik pupyčių fotografijas ir komentavo jų celiulitą. Nors, tiesa, vaikinas motociklus išmano puikiai. Ir turi smegenų. Tik, deja, jas slepia kažkur labai giliai po raumenų kalnu. Viduje jis jai atrodo švelnus ir mielas, ir galbūt kada nors netgi taps džentelmenu.

Ji tyliai praveria ir uždaro duris, įkrenta į tamsą, užčiuopia elektros mygtukus, klikteli ir dusliais žingsniais nusileidžia į holą.

Agnes stabteli minutėlę: ar traukti link ryškiai mėlyno baseino, ar į serviso zoną. Apsispręsti padeda ūžtelėjęs šaltas dykumų vėjas. Ir nors viešbučio darbuotojai jai sakė, kad praėjimo čia nėra, mergina čia ir pasuka. Kitaip tektų eiti visą ratą - palei baseiną, per registracijos salę, į kiemą ir aplinkui visą viešbutį sugrįžti ten kur ji dabar stovi, tik už sienos. Baltai nutinkuoti viešbučio kiemo koridoriai raibuliuoja palmių šešėliais, šlama vėjo kalba. Sučiulba ir vienas kitas negirdėtas paukštis.

Motociklininkė uždega žiebtuvėlį ("iš kur aš jį turiu?"), neria pro arką ir atstumia personalo duris. Kieme - sodrių spalvų ir pavojingai susiraičiusių egzotiškų medžių šaknų koridorius, suformuotas pakopomis, išdėliotas akmenimis - dienos metu čia buvo labai gražu. Ir drėgna.

Dar keli žingsniai, ir už jo jau bus matyti serviso zona. Štai, - ji uždaro žiebtuvėlį ir drąsiau kelia kojas - nušviesta kelių žibintų prieblandos, nusišypso: du balti gražuoliai it gulbinai stovi ant savo pakylų. Tvarkingai sudėtos įrankių dėžės, ant palapinės, tiksliau tento su metaliniu korpusu, įstrižainių, kaba aprangos, šalmai. Viskas paruošta rytojaus startui, visi ilsisi. Tik ne ji. Ar ji pasiruošusi rytui?

Staiga mergina krūpteli. Žingsniai. A, tai apsauginis! Ji lyg nejučia atidengia riešą, ant kurio - dalyvio ir media atstovo apyrankė, ir pasisveikindama linkteli. Vyras vietinis, beduinas, tad nieko neklausinėdamas tyliai pasišalina. Ir gerai. Nes nuovargis ir nemigdančių vaistų mišinys veikia skausmingai: garsai tampa šaižūs, kvapai aštrūs, spalvos graužia, o saulė akina. Ir visiškai nesinori kalbėti.

Ir ji vėl krūpteli! Norėtų pati sau tarti riebų žodį, nes tokia reakcija jai nebūdinga. Agnes aiškiai girdi tylų alsavimą. Tik spėja įsiklausyti ir - na, ir išgąsdino! - staiga nurimsta. Tai šnopavimas, o gerai įsižiūrėjusi į kaimynų zoną, mato prie motociklo kvėpuojantį miegmaišį. Aha, kai kurie dalyviai gali neužsisakyti viešbučių, tą ji prisimena.
Mergina žengia tolyn, link išsidėsčiusių visų dalyvių serviso zonų. Po batais šiugžda žvyras - tai malonus garsas, tarsi kas trupėtų, bet minkštai. Žvyras turi energijos... kai juo leki posūkyje, jis turi eigos. Į jį gera kabintis sukant rankeną...

Ir... negali būti! Šį kartą ji net pykteli. Mergina trečią kartą sustingsta ir nustoja kvėpuoti. Tolumoje, prie vieno - melsvo - motociklo žybčioja žibintuvėliai. Dar turbūt dirba mechanikai... Bet juk jie užsidegtų lempas! O ne! Mergina nedelsdama žvalgosi už ko pasislėpti. Dar keli žingsniai ir - žymusis šių lenktynių dalyvis - Subaru automobilis. Tai atskira legenda. Mėlynas, mėlynas, mėlynas... tik spėja suktis mintyse ir ji skubiai prisispaudžia prie viešbučio sienos. Tada sliūkina, stengdamasi kuo tyliau žengti.

Štai, automobilis! Ji gulasi už jo, pilvu šliaužia žole, ir įsistebeilija į mėlyno motociklo pusę.

Du. Jie nesikalba, kartais šviečia vienas kitam į rankas rodydami gestus... Vienas apžiūri motociklą, kitas šviečia į aplinkui išdėstytas detales, dėžes... mergina mato vyriškus siluetus.

Ir tada... vienas iš jų žengia į blausiai apšviestą taką tarp zonų. Agnes įsitempia, nes jis... jis žiūri į Subaru užpakalį! Tą kvadratinį, žavingą užpakalį. Mergina pakelia galvą ir meta akį sau per petį - o neee.... Jos batas, jos gražutis pilkas LaSportiva su žydrais brūkšneliais, apšviestas tos baikščios šviesos, dailiai apkabinęs dailią pėdą...

Ji vėl atsisuka. Vyras, davęs signalą kolegai, artėja. Mintys kratosi galvoje... Juk čia ne jos kaimo ralis, čia kaikas rimčiau. Ji nenorėtų kažkur įsivelti! Agnes pamiršta laiką, tik girdi dar vienus žingsnius - akmenėliai švelniai murma po padais. "Guminės šlepetės, turbūt kokie Kroksai..." Ir tada - pauzė - tiedu, tyliai nusijuokę, pasišalina.
Agnes vis dar nekruta... Nejaugi suveikė? Rimtai suveikė??? Tai per daug paprasta! Mergina sunėrė rankas ir kiek užmigo. Suvaidino.

Ji girdi tolstančius žingsnius. Jeigu jie ir suuodė, kad ji juos matė, tai bent jau dabar to neparodė. Ji nujaučia, kad čia dar bus "reikalų", bet šiandienai - gana.

Tačiau mergina spėjo kai ką pamatyti, kai pirmasis išlindo į prieblandą. Jo veidas, paslėptas po gobtuvu nesakė nieko... tačiau pati povyza, eisena buvo kažkur matyta. Ir džemperis. Tikrai ne mėlynas.

Laikas kilti - tuoj auš. Mergina įtempia akis: motociklas stovi vienas, važiuoja vienas, jo numeris... nesimato! Bet ant priekinio spoilerio virš startinio skaičiaus ji mato kelis išraiškingus lipdukus. Tokių registracijos metu nedalino.

//

- Mieloji! - šūkteli Hanas, dramatiškai mostelėdamas ranka. Jo šviesios akys sublizga saulėje. - Tai ne pilnatis kalta. Tu įsimylėjai! - Nuoširdžiai jai nusišypso vyras.
"O ne...", - tyliai sau teištaria mergina. Ji tai nujautė, bet stengėsi neparodyti ir užgniaužti jausmus.
- Tik jis, šiknius, to nevertina! - Drebia Agnes draugas.
Ji pasiremia rankomis ant bako ir kukliai šypteli.
- Jis man nieko nejaučia.
- Netiesa, mieloji. Jaučia... baimę.
- Nepaguodei, - ji nusijuokia. Gera turėti draugą. Ir visiškai nesvarbu, kad jis yra dvigubai vyresnis. Judviejų vertybės sutampa.

Vyras žvilgteli žemyn - jiedu stovi ant žvyro karjero šlaito.
- Žinai, po žmonos mirties nepamilau jokios kitos. Kiekvienas turime savo kelią... Ir net jeigu tavo išrinktasis yra žavingas vyras, turi eiti toliau. Net... - Hanas, prisiversdamas nuryja - jeigu nepamilsi kito.
Agnes linkteli ir pasitaiso plaukus.
- Ačiū, Hanai... Bet gal gana apie mane. Mums rūpi jis. Tiksliau tai, ką jis veikė Kopose...
JAWA palikuonis nusijuokia:
- Nors jis man visiškai nerūpi, supratau mintį, - ir, kaip įprastai, pačiu laiku žaismingai mirkteli.

Jiedu nutyla. Motociklai, mirgėję karščiu, rimsta kartu. Motociklininkė ima šalmą į rankas... Pagaliau ji po truputį atgauna jėgas. Pagaliau sugrįžusi po tos nelemtos kelionės ji susitiko su draugais...

Taigi! Aleksas, tas žavingas rudaakis, lankėsi varžybose dykumoje! O priežastis, kodėl... Agnes atsidūsta ir tuščiu (o gal pilnu), viską priimančiu žvilgsniu sužiūra į purų debesį horizonto apačioje. Pro jį skverbiasi vakaro saulė. Ji net dega, kokia graži.
Ir kaip aną, lemtingą kartą, ryžtingai trukteli šalmą ant galvos. Tą vakarą, po brolių bylos, Aleksas palydėjo ją namo.

Vyras pritariamai linkteli. Ir pakeičia temą:
- Varom? - Guviai paklausia ir jau spaudžia starterio mygtuką.
Šis žodis, ištartas Hano arba Gaikos, ją visada įkvepia! Mergina plačiai nusijuokia ir pritaria nedelsdama.
"Taip, Hanai, kad ir į kitą pasaulio kraštą!"


Suspaudimas

Dienos Kopose bėgo pašėlusiu greičiu. Tik spėjęs atsikelti, dar nespėjęs pabusti, jau turi kirsti kuo stipresnius pusryčius. Tada ant smūgio susikrauti rankines ir vėl - į kelią paskui ralio dalyvius. Jeigu būdavo punktai, kur privažiuoti galėdavo ir palaikymo komandos - Agnes ir Bembo sukdavo laukti saviškių. Jeigu nebūdavo - skubėdavo į finišo vietą ir kitą palapinių miestelį-viešbutį.

Pakeliui, kur tik būdavo vaizdų, mergina gaudydavo kadrus. Po pietų ar vakarop, sulaukus pargrįžtančių, atsiversdavo kompiuterį ir paskubom surašydavo jų lekiančias mintis. Tada stengdavosi pabėgti į tylą (o tai buvo pats sudėtingiausias uždavinys) ir sudėlioti dienos įspūdžius. Dienos, kuri dar tęsiasi, kuri dar neturi perspektyvos. Čia kūryba buvo iššūkis.

Po vakarienės ji dažnai dar kartą tikrindavo gramatiką, stilių ir minties eigą, o tada - pasikausčiusi kantrybe keliaudavo į viešbučio registratūrą, kur aplipę visus esamus elektros lizdus, sėdėdavo media atstovai: fotografai, žurnalistai, reporteriai ir patys organizatoriai, dėliojantys dienos rezultatus. Čia virdavo darbas iki vidurnakčio, o kartais ir ilgiau. Čia buvo įstabi atmosfera, gaila tik, kad nebūdavo jėgų joje pasibūti ilgiau ir atsipalaiduoti.

Kol lėčiausias pasaulyje interneto ryšys siųsdavo fotografijas į jos gimtinę, Agnes kartu su visais eidavo į kitos dienos instruktažą. Tačiau sekti lėtą organizatoriaus pasakojimą būdavo neįmanomas uždavinys. Naktop, limpančiomis akimis ji turėdavo būti užtikrinta, kad kompiuteris kraunasi, fotoaparato elementai - taip pat, o šalmų vaizdo kamerų įrašai be klaidų nuteka į atitinkamas laikmenas...

Dar kelis vėlyvus vakarus mergina užsukdavo ir į serviso zonas akylai ieškodama mėlyno motociklo...

Dar kartą ir vėl.

//

Staiga krūptelėjusi it pabaidyta, mergina paspartino žingsnį - tarsi bijodama, kad kas neatimtų šio vaizdo, vėl jo nepaslėptų... Tris dienas ji nematė motociklo, tačiau negalėjo pamiršti. Tris dienas tarp kitų mėlynų YAMAHA ji ieškojo iškalbingų lipdukų. Juk startinio skaičiaus nežinojo...

Priėjusi arčiau ji sustingo. Bet ar nustebo? Ne. Tai buvo skaičius 42 - lyderiaujančio Kroato, važiuojančio profesionalų klasėje. Lipdukai kalbėjo apie Paris-Dakar ralį, važiuotą keletą metų iš eilės.
Motociklininkė apsidairė skubėdama, lyg žinodama veiksmų seką. Akimis ieškojo, kur pasislėpti. Štai, ten, priešais stovinčioje palapinėje tamsu. Nors visiškai pasislėpti nepavyks, jeigu niekas jos neapšvies, ji nesimatys. Agnes žengė kelis žingsnius ir prigulė už atskirai sudėtų visos savaitės nemažos komandos padangų atsargų...

//

- Vadinasi, kažkas norėjo pakenkti lyderiui, - garsiai samprotavo Gaika. Jiedu su Hanu klausėsi Agnes pasakojimo toliau.
- Nežinau... - nutęsė mergina. - Juk pakenkti galėjo greičiau. Užkalti variklį nebūtų sunku. Net jeigu turėtų atsarginį, jis prarastų dieną varžybose. Ir kristų bendroje įskaitoje.
- Teisybė, - tarė Hanas, - vadinasi kažkas norėjo, kad jis važiuotų, ir turbūt nepaskutinėje vietoje. Kad neįtartų, kad kažkas prikišo nagus, o galėtų kaltinti tik save.
- Kažkas tokio, - pritarė Gaika. - Bet ką jie ten krapštydavo, jeigu rezultatai taip ir nekito? Tokie nevykę mechanikai, kad negalėjo apskaičiuoti?

Motociklininkė kolkas tylėjo. Dabar, šnekučiuodamasi su draugais, ji jau turėjo atsakymą. Tačiau ilgai jo nežinojo ir pati. Dar kelias dienas ir ji suko galvą, ką ir kodėl naktį pakeisdavo svetimi mechanikai, bet tai neįtakojo Kroato važiavimo...

- Bet kokiu atveju, jie žinojo, kad juos stebėjau. Vieną vakarą, kai rašiau prie baseino, basakom nuėjau pasikalbėti su kolega žurnalistu. Grįžus neberadau savo batelių.
- Ką? Pavogė?
- Neabejoju. Viešbučio personalas nieko nerado iki ryto.
- Tai gal ne jie, o koks vietinis... - nutęsė Gaika.
- Klasiškai, sakyčiau, - patenkintas šypsojosi Hanas. - Subtilus ženklas, kad jie tave matė. Gal net įspėjimas.
- Taigi, - nusijuokė mergina. Išties paprastas gestas, bet su potekste. Nuo tada ji nešiojo savo karamelinius Kroksus...

//

"Negali būti!" Mergina atplėšia akis jausdama šaltą žvyrą, ant kurio išsitiesė. Pakelia galvą ir pasitaiso akinukus, ant skruosto prilipę keli akmenukai... Nors apsimiegojusi, Agnes suklūsta - ji pabudo, kai anie du kaip tik baigia darbą: pažįstamas siluetas kelia rankinę ant peties ir apsisukęs kulniuoja į viešbutį... Pučia šaltas vėjas ir ją nukrečia drebulys. Nelieka nieko kito tik kaip pačiai sau nusikeikti.

Žinoma, ji dar palaukia. Neverta skubėti ir įkliūti. Reikėtų ir motociklą apžiūrėti - o gal paliko nors kažkokį įkaltį - kas sunkiai tikėtina. Ir kodėl ji nepasiėmė kameros! Nors argi tamsoje būtų matyti?...

Po kiek laiko mergina pakyla. Drebėdama iš šalčio, ji prieina artyn. "Labas, Paukšti, - kažkodėl mėlynas motociklas iš karto gauna vardą, - ir ką jie tau daro? - Agnes perbraukia Dakaro lipdukus. - Ką bedarytų, tu vistiek esi pirmas. Esi geriausias", - garsiai mintydama suka aplink.

O tada apmiršta. Sugirgžda autobusiuko durys. Ji baikščiai sužiūra. Kitoje motociklo pusėje, degdamasis cigaretę į ją žvelgia... Aleksas! "Ką???"

- Labas, - ramiai taria jis. Tos akys!
- Ką... ką tu čia veiki? - Žodžiai stringa gomuryje.
- Aš su Kroatu.
- Tu jį pažįsti...?
- Taip išeina, ar ne? - Pakeldamas lūpų kampučius taria Tėtė.
- Nežinau, kaip išeina. - Skeptiškai atliepia mergina ir nuleidžia akis. - Tiedu, - ji krypteli galvą - kažką daro šitam motociklui. O tu miegi šalia! Negirdi, ar ką?
- Na, miegu ne tik aš, - išpūsdamas dūmą, jis nusijuokia.
Agnes pradžioje pagalvoja, kad jis ten, autobusiuke, ne vienas. Bet po to prisimena ir nusišypso - juk ir ji užmigo netoliese.
- Kodėl jų nesustabdai? Kas čia vyksta?
Tačiau Aleksas tylėjo, o ji nedrįso klausinėti - šis vyras sukaustydavo dėmesį, atimdavo žadą ir... traukdavo.
Tik šia tyla šiandieną ji mėgavosi. Tyla tiko Alekso aristokratiškoms manieroms, įžūliam būdui ir įpročiui valdyti situaciją. Mergina, negalėdama nugalėti elektrinio jausmo, kurį jaučia būdama greta, tiesiog laukė. Ir akies krašteliu apžiūrinėjo motociklą, palapinę, autobusą...

Po kiek laiko išgirdo trinamą cigaretę į žvyrą. Aleksas pakėlė akis:
- Eik į savo palapinę ir nesikišk.


Sprogimas (uždegimas)

Agnes nieko nesakė. Tiesą sakant, ji visai neprieštaravo. Be to, Alekso žodžiuose ji pajuto nerimo prieskonį. O tai merginą nudžiugino - ji turi nors kažkokį poveikį šiam arogantiškam (ir siaubingai žavingam) vyrui. Motociklininkė plačiai nusišypsojo, ir, netarusi nė žodžio, apsisuko. Šlepsėdama guminėmis šlepetėmis, ji netruko išgirsti Tėtės uždaromas autobusiuko duris.

Ji visai neprieštaravo dėl to, kad "kai ką" magėjo patikrinti. Turėtų suspėti.

Įgriuvusi į kambarį, ji nenustemba - kambariokas Bembo purškiasi duše ir, žino, tai užtruks. "Savimyla mechanikas" - taip dviem žodžiais jį apibūdintų. "Nors ne. Egoistas šiknius" - taip būtų tiksliau. Mergina su juo "trynėsi" visą ralį - kartu keldavosi, kartu važiuodavo ir tarp ralio punktų. Šis jaunas, merginų išlepintas vyras automobilyje be perstojo klausydavosi tik savo muzikos, vakarais garsiai lovoje žiūrėdavo vaizdo įrašus ir nuolat komentuodavo merginų papūstas lūpas ir ne tik, nepadėdavo nusinešti rankinių (nebent labai paprašytas) ir kandžiai replikuodavo Agnes išvaizdą net nesusimąstydamas, kad ji išvargusi.

Kita vertus, kelis kartus - tai buvo tikro, žmogiško ryšio apraiškos - vaikinas parodė turįs gerą širdį. Vienas iš jų - Bembo kiekvieną naktį, įkritęs nuogas į savo lovą, antrą užklotą atiduodavo motociklininkei. Ir net jeigu "leisdavo" lankytis dušo kambaryje kai jis maudydavosi, Agnes buvo tikra, kad tik dėl to, kad "neprieštarautų" būti apžiūrėtas. Nors norėtųsi tikėti, kad tai buvo tiesiog "vyriškos" komandos atsainumas, kur visi jaučiasi savi. Tačiau tai - neįmanoma. Moteris visada liks moterimi.

Žodžiu, kai vyrai yra išlaižyti/ išlepinti ir naudojasi savo "kerais", jie visiškai nedomina Agnes.

Na, beveik. Užtrenkusi duris mergina tiesiu taikymu eina link Bembo lovos. Neklydo,- už jos numestos kelios rankinės. Nedelsdama praskleidžia vieną iš jų. Bet nieko, ko ieško, čia neranda: tik įrankių dėžė ir pirštinės. Ji suraukia kaktą ir akimis bėgioja po kambarį: irgi nieko. O tada - tarsi staiga aplankyta išganingos minties - ji nusišypso ir atsega Bembo drabužių rankinę. Nors nemalonu, įkiša rankas ir kilnoja rūbus. Ir net balsu aikteli, pirštais apčiuopusi: ant rankinės dugno mergina sukrapšto ir ištraukia savo "LaSportiva" batelius.

//

- Ieškojau nors kokio įrodymo, ką jis padarė motociklui, bet nieko įtartino neradau. Tada pagalvojau dar daugiau: o bateliai? - Mergino atsilošia kėdėje. - Taip, - ji linkteli, - tai jį kelis kartus mačiau prie Kroato motociklo naktimis. Tai jo laikysena, eisena ir džemperis man buvo matytas, - šypsodamasi sako Agnes.
- O kodėl jis Bembo? - kiek ne į temą paklausia Gaika.
- Taip pavadinau. Raumenų kalnas it Rembo, bet švelnia, po tuo kalnu dūstančia Bembio širdimi. - Motociklininkės draugai nusijuokia. Jie, susirinkę pas Haną prie Jawų, toliau narplioja Agnes istoriją. Už lango jau ūkanotas ruduo, kas rytą vis gilesnė dargana ir medžiai siūbuoja be lapų.
- Gerai. O toliau? - užvertęs laikraštį, kurį jam atnešė Agnes, klausia Hanas, draugas, žilstelėjęs virš kairiosios ausies.
- Paskutinės dienos rytą aš užsidėjau batelius, - Mergina kiek patylėjo. - Tik nežinau, ar vertėjo tai daryti.
- Kodėl? - Gliaudydamas saulėgrąžas ir jų lukštus tvarkingai dėdamas į porcelianinį Hano patiektos arbatos puodelį, paklausė Gaika.
- Na...

//

Paskutinės dienos etape dalyviai suko ratus puriame, giliame smėlyje, o komandų draugai, mechanikai ir media atstovai buriavosi prie pagrindinio punkto. Čia pat į orą šovė aukšta kopa, kurios viršūnę pasiekus - pasieki dienos ir viso ralio finišą. Daugelis lenktynininkų kalno nebeįveikė ir finišą pasiekė pėsčiomis. O taip, ko gero, buvo dar sunkiau.

Ankstyvą rytą ji ir Bembo ilgai klampojo smėlyje. Alinanti saulė ir šaltas vėjas - toks kontrastas taikliai atspindėjo Agnes savijautą. Mechanikas, pamatęs ją su bateliais, prarijo žodžius. Dabar, sparčiai kėblindamas priekyje, nusinešė ir vandens butelį... O mergina vos vilkosi: savaitės nuovargis nebelaikė jos pečių tiesių. "Čia, dykumoje, dangus toks lygus - anei debesėlio, primenančio minčių svorį. Nesimato ir virtinių praskrendančių paukščių. Tik tas mėlis spiginamas aitros..."

Šią dieną aukštai kopose oras spragsėjo nuo motorų ir aitrios saulės žėrėjimo. Čia virė lenktynės, keldamos pašėlusius smėlio sukūrius. Ten, kopose, gaudydama dalyvius foto objektyvu, Agnes nuolat sukosi 360 laipsnių – ir visur vyko veiksmas. Tiek šviesios, spiginančios saulės ir vienu gražiausių garsų – motociklų motorų – ji dar nebuvo ragavusi. Ši diena buvo uoga ant Kopų ralio pyrago.

Tačiau būtent čia ji patyrė ir vieną keisčiausių akimirkų, kuri giliai įstrigo atmintyje. Kažin, ar jos pasąmonėje yra buvę tokia akimirka, kai susirenka, atrodo, visas gyvenimas čia ir dabar. Kai kūnu perbėga gyvybės virpulys - milisekundė, kurios metu sustingsti, o viduje kosminiu greičiu lekia tavo esatis.

Vienu momentu, žiūrėdama pro akutę, ji nusistebėjo, kaip piktai, greitai valdomas atlekia motociklas be dalyvio numerio. Kita vertus, iki šios kopos kai kurie mechanikai taip pat atsibeldė plieniniais žirgais (ne pėstute, kaip juodu), tad nuostaba netruko nurimti.
Tačiau instinktyviai, įskaitydama per didelį greitį ir greitį link jos (ar į ją?) ji staiga atšoko ir griuvo ant nugaros. Pačiu laiku: oras, atrodė, net užsidegė oro milimetras, skyręs juodu. Tik po antro įkvėpimo mergina pakėlė galvą: prašvilpęs motociklininkas sustojo šalia, tarsi laukdamas, kas bus. Pamatęs, kad Agnes atsikėlė, jis nulėkė toliau. Siekdama smėlyje įkritusio fotoaparato, mergina spėjo nuspausti mygtuką...

Į ją, ant to motociklo, tame šalme, pro žalius, ciniškus, akinius žvelgė Alekso akys.

//

- Tu puikiai atsimeni, - dėsto Hanas, - iki šiol tavo pasakojime, atrodo, netrūksta jokių akimirkų...
- Taip... Tačiau jų trūksta iš baigiamojo vakaro - apdovanojimų ir vakarėlio... - Žiūrėdama į lašus ant lango, pro kurį Hanas kadaise įkėlė savo Jawų kolekciją į antrą aukštą, susimąsčiusi nutilo mergina.
Kartu su ja jos draugai taip pat tylėjo ir laukė. Buvo girdėti tik lietus ir Gaikos lukštenamos saulėgrąžos...
- Esu tikras, atseksime tas akimirkas! - Pagaliau ryžtingai rėžė Hanas.
- Ačiū, - mergina atsisuko. - Tad toliau... atėjo paskutinis vakaras. Mūsų komandos, kurios dabar taip nebevadinčiau, nariai užėmė prizines vietas "Mėgėjų" klasėje, tad vakarėlis nusimatė linksmas ir triukšmingas.

//

Mergina atplėšia akis. Širdis permuša, ant kūno užgriuvęs milžinas akmuo, ji negali nieko pajudinti. Kol mintys ateina į save, kol ji išgirsta tolumoje skambančią muziką, užtrunka begalybę. Tada, kažkam praėjus pro šalį, ji prisiverčia pasukti plyštančią iš skausmo galvą. Ji guli nišoje prie baseino. Jis žybčioja po žvaigždėtu dangumi, o aplinkui po palmėmis buriuojasi vienas kitas ralio dalyvis su draugais ir taurėmis rankose.

- Kaip aš čia atsiradau? - lėtai grumuluodama žodžius, ji klausia savęs. Mėgindama pajudėti, vos jaučia kūną. Viskas nutirpę...
Po dar kelių minučių (o gal amžinybės) kitoje baseino pusėje ji mato Bembo, nueinantį su Kroato panele. "Kąąą?" Mergina krato atmintį, bet ten - tuštuma.
Ir staiga pasižiūri į savo pėdas, padėtas kitoje šezlongo pusėje. "Bateliai vietoje" - ji blausiai nusišypso.

"Gerai, iš naujo." - Atitirpstant galūnėms lėtai pradeda mergina. "Aš neatsimenu, kad čia būčiau atėjusi ir užmigusi. Aš negeriu alkoholio, tai kaip galėjau taip prisišnioti?" - Smegenyse marga vakaro nuotrupos: ji fotografavo apdovanojimų sceną, ieškojo Alekso, gurkšnojo vandenį su burbuliukais ir, atlikusi savo darbą - pridavusi paskutinį tekstą ir fotografijas apie pergalę varžybose - nebesivargino kalbėtis su komanda. Kita vertus, jie jos irgi nelietė, gal net ignoravo. Žinoma, išskyrus antrą narį, kuris visada buvo neutralus. Bet tuo pačiu ir tolimas, nes niekur nesikišantis ir nesidomintis.

Tuščia. Galvoje tuščia. "Kaip aš čia atsiradau?" Dar kartą savęs klausia mergina, pagaliau šiaip ne taip atsisėsdama. Pasirėmusi galvą ji žiūri į grindinio plyteles. Irgi mėlynos. Kad sustiprintų gaivaus baseino įspūdį? Mėlynas motociklas, mėlyni batelių dryželiai... Ir staiga apsidairo: o kur fotoapratas? A, štai - griebia jį ir įjungia peržiūros režimą. O tada, spaudinėdama mygtuką, sulaiko kvėpavimą: profesionalų klasėje Kroatas užėmė pirmąją vietą!

Tai ką Bembo ir Aleksas darė ir nepadarė? Nejaugi kažką tik dėl "mergos"? Agnes, atgręždama veidą į baseiną, papurto galvą. Ji tuo netiki. Ypač, kad dėl panelės "kovotų" Bembo.

O tada kūnas pradeda virpėti, netrukus - drebėti ir krėsti traukuliai. Kaip galėdama greičiau ji pakyla ir žengia link kambario. Siaubingai sukasi galva, pykina, o pasaulis eina tarsi šalia, kaip sulėtintame filme.

Ji negrabiai atsuka dušą ir žengia po juo su drabužiais. Virpčiodama nuo šalčio, ūžiančia galva, suklupusi ant grindų - tarsi pametusi dalelę savęs - mergina pravirksta. Netrukus kūkčiojimą pakeičia didelės, apvalios, skausmingos ašaros...


Išmetimas

- Jis tave apnuodijo! - Šūktelėjo Hanas. Vyras, visada elegantiškai romus dabar atrodė išmuštas iš vėžių. Jis griebėsi pašluosčių ir trynė visus pakeliui pasitaikiusius motociklus. Agnes nė nepajuto, kaip jos pasakojimas įsiutino draugą. Ji liovėsi kalbėti ir įsižiūrėjo į blizgantį, naujutėlaitį Californian baką.
- Bet kuris? - Nė nespėjus mirktelėti paklausė Gaika. - Hanai, kuris iš jų?
Hanas atsisuko į juodu. Suskambėjo tyla. Vyrai turbūt geriau negu pati Agnes suprato, kas galėjo nutikti. Kad išsekusiam jos organizmui ir maža dozė galėjo baigtis labai liūdnai.
Agnes tyliai paklausė:
- O ar įsivaizduojate, kokia medžiaga tai galėjo būti...?
- O kaip gi, mieloji! Rytoj pat nueisime priduoti tavo skysčių! Ta zaraza greitai neišsivaikšto.
- Svarbu, kad tik ji neturėtų šalutinio poveikio... - išsigandęs tarė Gaika.
- Būkit ramūs. Žinau šitą šūdą. Teko ragauti pačiam. Blogiausia neįvyko. Tau, - jis staiga priėjo ir apkabino ant motociklo įsitaisiusią Agnes per pečius, - mieloji, tau labai pasisekė. Nuostabu, kad atsikėlei, kad adrenalinas nepasiduoti ir alkis gyventi nugalėjo tą cheminį junginį...
Ir jis, nutilęs, vis dar stipriai suspaudęs Agnes glėbyje, nukreipė akis į langą. Gerai įsižiūrėjęs galėjai jose matyti lyjančios drėgmės atspindį. Bet Agnes suprato daugiau, - ji jautė draugo kūno virpesį.

Po kiek laiko, ilgai kramtęs nagus (nes Hanas patalpose neleidžia rūkyti), Gaika lėtai, bet užtikrintai tarė:
- Tėtė nebūtų toks kvailas. Ir pavojingas. Ypač tau. Tai jaunėlio Bembio darbas.

//

Kitą rytą svaigimas praėjo, tačiau akis degino bet koks šviesos ruožas, ir jautėsi ji silpnutė it iš porceliano. "Gerti", - teskambėjo mintyse ir ji pradėjo dairytis kambaryje. Taip troškino, kad jeigu reikėtų - neprakalbėtų. Net šnabždesys, atrodo, traškėjo. Pasiekusi kriauklę, atsuko kraną.

Nutraukus užuolaidą akyse sumirga kaleidoskopas. Agnes apgraibomis atveria balkoną ir apsisuka. Ryškiaspalvis kambarys (būdingas šaliai, kurioje vyko Ralis) jos nebedirgina, nes mintys klaidžioja kitur. Mėlyno motociklo mįslė ją kankina jau visą savaitę. Vakar, pamena, ji bandė kalbėtis su Kroatu - tik jis, įkaušęs, sunkiai pynė žodžius...

O tada - lengvai nutirpsta keliai... Ant jos naktinio staliuko kambarį puošia pamerkta švelnių pastelinių spalvų puokštė. Ji prieina arčiau. Tarp žiedų matyti ir mažas žalios spalvos popierėlis. Drebančiomis rankomis jį ištraukia ir - pasilenkusi įkvėpti aromato - nerangiais pirštais atverčia.

"Perskaičiau ir man patiko, įsivaizdavau įvykius. Pušynas su smėlėtu krantu ir suoliukas prie kelio netoli ežero... Pieva prie prūdo... Silikatinių blokelių siena, dar netinkuota statomame name... Kopėčios, iš lentų sukaltos... "Jawų" kolekcija, sustatyta baltame kambaryje su ąžuolo parketu. Tik ta vėsi ir vėjuota diena... prinešė vėjas smėlio į akis ir galėjo būti šilčiau.
Nepatiktų – nevarginčiau savo vaizduotės. Kas naujo bus paskaityti?"

Mergina šypsosi pačia gražiausia šypsena: tai parašė jos didžiausias kritikas - kandus, bet teisingas. Motociklininkė nepaleidžia žvilgsnio... purslojantys, purūs, svaiginančiai kvepiantys alyvos žiedai... ir skirti jai nuo Tėtės!

Bet šviesmečių greičiu jos šypsančios lūpos užduoda dar vieną klausimą: "Alyvos Kopose???"

//

Lipdama į automobilį, kuriame jau sėdėjo visi, pasirengę vykti, o priekaboje buvo pririšti balti motociklai, ji gavo žinutę iš namų. Žiniasklaida sužinojo. Ir paviešino (o kaip kitaip). Kruopščiai slėpta jos šeimos istorija iškelta viešumon. 
Suspaudusi mobilųjį telefoną, vos sulaikydama ašaras, mergina įsėdo į automobilį. Ji privalėjo grįžti namo, pas artimuosius. Ir kuo skubiau. Tad tik pasiekusi Europą, užsisakė skrydį...

Lėktuve mergina turėjo laiko padūmoti. Gaila, šį kartą ji nepasimėgavo akimirka, kai lėktuvo ratai atplyšta nuo žemės ir šimtų kilometrų per valandą greičiu kyla į dangų. Šį kartą ji jautėsi neadekvati ir permatoma, tarsi jos čia išvis nebūtų.

Nuolatos gurkšnodama vandenį, Agnes mintijo... Kodėl puokštė? Nematė Alekso visą apdovanojimų vakarą - turbūt išvyko anksčiau. Gal tokiu būdu atsiprašo dėl pavojingos akimirkos kopose? O gal prikišo nagus vakar naktį ir tai jis ją nunešė ant gulto prie baseino?...

"Stop. Alyvos." - ji grąžina save į minčių kelią. Alyvos neauga toje šalyje. Tačiau dabar jos žydi prie kiekvienos sodybos jos šalyje. Juk pavasaris! Aleksas jas turbūt užsakė ir atskraidino. Bet kodėl? Kam tiek vargintis? "Tėtė, pažįstantis Kroatą, žinantis, ką Bembo darė motociklui, bet jo nesustabdęs. Liepęs merginai nesikišti. Ir nepaisant viso šito šurmulio, Kroatas laimėjo pirmą vietą, o Aleksas įteikė (paliko) alyvų puokštę..."

Mintys, mintys, mintys. Mergina jaučia visa savimi - ji jau žino, tik reikia sugauti, apčiuopti... Motociklas, Bembo, Aleksas, Kroatas, alyvos. Alyvos kliūna labiausiai - juk jos nedalyvavo ralyje, jos ten net neauga. Mergina varto puokštę, pirštais liečia žiedus... Vaikystėje ieškodavo penkiažiedžio - tada ta alyva, sakydavo, atneš sėkmę.

Ir tada ji užsikerta: ALYVA. Alyva. Tepalai. Bembo keitė tepalus! Turbūt variklio, nes tik jie gali padaryti "efektingą" įtaką važiavimui.

Tėtė jai pateikė užuominą. Jis norėjo, kad ji sužinotų atsakymą.

//

- Ir dar, - tęsia mergina, - kai pridaviau savo atlikto darbo išklotinę Ralio organizatoriams, pagrindinis Orga padėkojo už puikiai atliktą darbą ir pasiūlė kitais metais būti oficialia Kopų ralio žurnaliste...
- Oho, sveikinu! - džiaugsmingai taria Gaika.
- Dėkui, bet aš apie kitką. Jis laiško gale pridėjo: "P. S. Aleksas neklydo dėl tavęs".
Hanas, žiūrėjęs į sniegu pasipuošusios žiemos tolį, skubiai nusiima akinius - tarsi norėdamas geriau girdėti. Trijulė, pasikausčiusi padangas, išlėkė prapūsti galvas pusnyse. Jo žvilgsnis bėgioja tarp Gaikos ir Agnes akių, pasislėpusių šalmuose.
- Agnes! Gaika! Vadinasi...
- Taip, Hanai, tu teisus! Jis buvo tarp ar "prie" organizatorių.
- O toliau, leiskite man laisvai išdėstyti savo vaizduotę, viskas susidėlioja į vietas: Orga paprastai būna pagrindinis, pelno neskaičiuojantis asmuo. Visokie raliai - tai jo saviraiškos priemonė. Kadangi nebevažiuoja pats, garantuotai turi žmogų, kuris "turi" laimėti. 
- Ir tai buvo tikrai ne Kroatas... - matydamas šviesą tunelio gale nusijuokia Gaika. Iš po šalmo pasklinda šiltas garas, besisklaidantis baltame ore.
- Be abejonės, - su pasimėgavimu tęsia Hanas. - Orga užsakė Bembo keisti alyvą. Nenustebčiau, jeigu tai būtų tiesiog automobilinė, nustebčiau - jeigu kažkiek "subtilesnė" motociklinė. 
- Automobilinė buksuotų sankabą, Kroato mechanikai ieškotų sprendimo ir užsiknistų.
- Būtent. Ir, tikėtina, nesuuostų tyčinės "problemos".
- Bet... - Įsiterpia Agnes ir abu vyrai suklūsta.
Nusiimdama šalmą, įraudusiais skruostais nuo oro ar susigėdusi savo minties, ji švelniai taria:
- O kas, jeigu... Jeigu Bembo užsakė Aleksas? O kadangi Kroatas yra jo giminaitis (tą jau išsiaiškinau), būtų krauju įrašyta, jeigu jam kažkas kenktų, o jis žinotų ir nieko nedarytų.
- Ir... - Toliau dėstė Hanas, - užtai leisdavo Bembo daryti kas paliepta, o po to vėl "atkeisdavo" alyvą? 
Mergina linkteli.
- Tai pašėlusiai normali mintis, Agnes! Toks variantas išties skamba! Gerai užsuktas reikalas!
- Net jeigu neturime jokių įrodymų...

- Turite, - staiga trijulė apšąla ir atsisuka. Už jų nugarų, sunėręs rankas ant krūtinės, ramiai įsitaisęs ant motociklo, šypso Aleksas. Po šimts pypkių, Agnes neįvertino jo gebėjimų!
Hanas atgauna žadą ir ramiu tonu paklausia:
- Ir kokie jie?
- Aš. - Oriai taria Aleksas. - Žinojau, kad man nepavyks "nusikratyti" Agnes - ir jis priekaištaudamas į ją pasižiūri. - Žinojau, kad galiu Bembo "pasitikėti" - jis padarys bet ką už gerus pinigus. Bet nenumaniau, kad imsis tokių drastiškų priemonių... 
- Bet... - jį nutraukia mergina, - kodėl būtent tu turėjai jį pasamdyti? Kodėl ne kažkas kitas? 
- Turbūt jis turėjo šiokių tokių "bėdų" ar nesuvestų sąskaitų, tarkim skolų ar panašiai, - ragaudamas kiekvieną žodį, su pasimėgavimu taria Hanas. Šis vyras išmano "tokius" reikalus.
- Švelniai tariant, - kiek piktokai numeta Tėtė ir jau ima šalmą į rankas. Atrodo, jis pasakė viską, ką galėjo - ką norėjo pasakyti.
- Palauk! O kodėl davei man užuominą? Juk nenorėjai, kad kiščiausi.
- Žinoma, nenorėjau. Ir kodėl tau visur maga ieškoti teisybės? - Ir kiek ramesniu tonu pridėjo: Kad žinotum, kaip atsilyginti Bembo. - Ir, linktelėjęs abiems vyrams, užkūrė motorą. Tada dar kartą pakėlė galvą. Šį kartą jis žiūrėjo tiesiai į motociklininkę. Jis nemirktelėjo ar kitaip žaismingai neatsisveikino, tačiau akys kalbėjo... Agnes jautė, kad jis ja didžiuojasi.

Tėtė, pakėlęs motociklą ant vieno rato, jį apsuka ankštame ore tarp medžių ir nulekia sau, iš po ratų purkšdamas sniegą.

//

- ... kad turėčiau, kaip atsilyginti Bembo, - pakartoja mergina.
- Supilsim jam mašininę alyvą! - Baigęs rūkyti ir numetęs cigaretę į pusnį, taria Gaika.
- Nors to bus maža... Aš jį dar kaip reikiant pakratysiu, - prideda Hanas.
Nors motociklininkė supranta, kad tas "pakratymas" gali būti negailestingas visomis prasmėmis, turbūt Bembo pats užsidirbo. O Hanas žodžių neaštrina - jis yra garbės kodekso žmogus.
Trijulė garsiai nusijuokia.
- Ir, beje, kam tau ta komanda, Agnes? Tu turi mus.
Mergina plačiai nusišypso, nes komandą ji jau paliko:
 - Taip, ir pačius geriausius!


Populiarūs įrašai