Dovanoti draugystę

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie turi ilgalaikius draugus. Ilgamečius - jeigu ne nuo vaikystės ar klasės ir studijų laikų, tai kad ir nuo vėliau, atradus vienas kitą. Man vienas didžiausių stebuklų yra užtikrintinumas, kad tave pažįsta kaip nuluptą. Ir tiki. Dar daugiau - pasitiki.

//

Šito jausmo Agnes nebuvo patyrusi. Kažkodėl ji nemokėjo taip draugauti. Nors atrodė daug bendraujanti, tai buvo gebėjimas, kurį pritaikydavo "iš mandagumo". Agnes mąstydavo, panirdavo į vienatvę - to reikėdavo kaip oro.  O taip prarasdavo ir draugus: juos nuvildama, nepateisindama lūkesčių, nemokėdama būti pasiekiama, suprantama. Kita vertus, ne vienas pamatęs ją palūžusią, pasitraukdavo. Turbūt dėl to merginai paliko vis mažiau vilties, kad ją priims su visais ožiais (užsispyrimu) ir porcelianu (dūžtančiu aidu širdyje)...

Tačiau dar nuo mažens ji troško išmokti draugystę dovanoti.

Apie tokią draugystę ji mąstė ir detektyvų serijoje: pirmoje dalyje pasirinko palikti tuos, kurie išdavė, trečioje - tuos, kurie pažemino. Tačiau atrado ir vienintelius, apie kuriuos svajojo. Jie, beje, kartu ėmėsi narplioti istoriją, kurioje pirmu smuiku griežė Agnes simpatija, turintis "amžinus" draugus bei drąsą drėbti tai, kas ant liežuvio - be formalumų. Jis turėjo užnugarį, stabilumą. Tai, ko visada trūko pačiai motociklininkei...

//

Esu laiminga, kad aš susikūriau šiuos draugus - didžiausią stebuklą pasaulyje. Jie visada yra manyje, kartu - mąstyme ir širdyje. Jie turi pačius gražiausius vardus. Ir aš jų nenuvilsiu, žinau.


Populiarūs įrašai