be pavadinimo

Kai dega... ugnis sekina. Karštis ištirpsta šalčio glėbyje.

Kaitra ir žvarbus vėjas būtini gimti kūrybai. Tai ne tik nuolat aukšta temperatūra, nes vėl peršalai, tai iš nuoskaudos gimstantis ryžtas, iš liūdesio - minčių krištolas, tai diena ir naktis, kurios visada bijojau. Naktis - ne tik tamsa.

O prieštara, kontrastas būtinas - tik tada reiškinys, dalykas tampa savitu, svarbiu, apmąstytu.

Kai vėl ūžia smegeninė - darbas, vėjas, lūkesčiai - norisi, kad miesto žibintai nutiltų, o šviesoforų akyse pagaliau mirksėtų tik geltona. Joje nuo mano vaikystės gyvena Geltonasis princas.

Ir, po šimts pypkių, tokios neaiškios pievos - apie ką čia? Ieškau atsakymų, bet negaliu dalintis klausimais. Arba atvirkščiai. Keista, kai štai gimsta minčių srautas - nei straipsniai, nei eilės, nei detektyvai, nei moto patirtis.

Miesto triukšmas rauna stogą. Siekiu miško, tylos... Ką pasakytų Akira Ito? O ką aš pasakyčiau mylimiems? Mano tikslai viršija mane, visada. Nors atrodau kieta, dūžtu it porcelianas. Jeigu siekiu - tik stipriai. Stipriai ir krentu.

Karštis ir šaltis. Jiedu arčiau negu akimirka.


Populiarūs įrašai