Kai dangus verda

Neklimpk, neklimpk... Ratai prasisuka, aš vidury laukų. Gerai tik, kad nelyja. Išsikapsčius norisi nufotografuoti padangas, bet neracionaliai išsigąstu - reikia varyti, kad išsitaškytų purvas ir netaptų slick'ais... Vėl gazo - ir iš dangaus lyja žeme, iš priekinio rato dumblas šauna į priekį. Gražu, bet smagiau tai būtų patirti su kažkuo kartu. Tig(k)ras Britas, atvykęs į civilizaciją, atrodo murzinas. Aš atrodau prasčiau.

Šoninis vėjas laukuose toks stiprus, kad net šiltą dieną džinsai - it popieriniai. Šalta. Sulėtinu greitį ir grožiuosi man neįprastu peizažu: kiek akys užmato laukymės, krūmokšniai-krūmynai ir netikros pievos - ne iš senovės, o iš dabarties, apaugusios neprižiūrimus laukus... Jų spalvos ramina akį. O debesys! Kunkuliuoja, keldami širdį aukštyn. Sustoju, bet šalmo geriau nenusiimti - šitoks vėjas primena apie uostą. Čia ne Aukštaitija...

O ir akies vokas baisingai ištinęs, auga tas, kurio vardo nenoriu tarti. Neramu, nes visai čia pat - APL, mano metų kelionė. Ne tik dėl to, kad organizuoju, bet nes ten sutinku draugus. Ir gyvenu. APLe aš esu gyva!

Debesai. Ir laukai.






Populiarūs įrašai