APL deimantas

Pagal planą - turėjau pasiruošti kiek anksčiau. Bet (ir nesakau deja) dar pirmą nakvynę praganiau visą savo kosmetinę (na, žinote, visi moteriški atributai), tad kelionės metu dantų pastą ir kremukus šaudžiau iš vyrų. Svarbiausia, kad rožinė polo suknelė keliavo saugiai autobusiuko priekyje, tad jos pamesti nepavyko :) Pamenu, kaip Andrius kelis kartus beldėsi, kol "ruošiausi" apdovanojimams ir ragino paskubėti. Nors niekada nepamiršiu kaip vairuoti motociklą, po savaitės miško, lietaus ir purvo su minimaliomis priemonėmis atrodyti "moteriškai" užtrukau kiek ilgiau negu įprastai.
Buvo įdomi patirtis: nepamiršiu pasimetusių, kone išsigandusių, dalyvių veidų - gal jie manęs neatpažino? :D

Finišas Medininkuose. Teikiame diplomus

Su broliais Giedriumi ir Ryčiu

Tai tokie užkulisai, detalės. Bet labai tinka manajam šių metų APL. Buvo puiki savaitė! Aš taip atsipūčiau, kad "Varadero" alėjoje pamečiau pakojį (grįžau be jo), po Dainavos Sacharos nutrūko sankabos trosas (grįžau be jos), paskandinau mobiliaką (neklauskite, nežinau, kur) ir pakeliui pamečiau lietaus aprangą bei liemenę - šias surinko paskui važiavusios komandos. Atpažino: sakė, iš to, kad skylės užsiūtos siūlu, ne skoču bei iš spalvos :)

Senokai (arba niekada) taip nebuvo. Reiškia, pagaliau ne tik važiavau APL'ą, bet ir organizacinius darbus sustygavau taip, kad liko rami galva. Liko laiko atsipūsti, grožėtis Lietuva, užsimiršti. Kai visi "kabliukai" sudėlioti ir garvežys jau važiuoja (ir dar su tiek vagonų!) belieka tuo džiaugtis. Ir važiuoti drauge.

Mano DR vardas yra Anglis. Todėl ant lempos deimantas.

Na, o pati kelionė... Ech, Lietuvos grožis!
Pirma diena - miškų keliukai, durpės ir daugybės balų taškymas. Kažkurioje pliurzėje vėl drimbu ir nusideginu kelio vidinę pusę. Ai, ir dar šią dieną naujiena - nu-nafig žvyro-smėlio klampynė, kurią, jeigu ji bus ir kitais metais, pavadinsiu "Gazo aveniu". Tiek kartų sakomo "gazo!" dar negirdėjau. Aš tik žmogus - bijau atsukti naujai įsigytą motsiką ir dar 650 kubikų: valdyti masę reikia masės arba... drąsos.
Antra diena buvo slidi, vėlgi vingiuota ir su durpyno alėja, kurioje šįmet su komanda strigome 4 valandoms. Trečia diena - žvyrai kiek akys užmato, beveik 400 km. Ir toks stiprus vėjas, kad net dideli vyrai sakė, kad jaučiasi nuovargis važiuojant. Ketvirta diena - liūtis ryte, žavinga serviso zona, šiek tiek poligono ir kanalas. Penkta - Panemunės pievos, šieno ritiniai; šešta - pati skaniausia, techniškiausia ir sudėtingiausia - daug smėlio ir šaknų Dainavos miškuose. Septinta - labai įvairi, visko po truputį, tarsi apibendrinimas.
Tiesa, kiek kritau ant dešinės, tiek gazo rankena susistumdavo ir "įsijungdavo" cruise-control. Tai reiškia Angliukas pašėldavo. Beje, ir sankabos kietumas prilygo Jawos; riešą tempia ir maudžia iki šiol.

Už Sacharos, prie stulpelio 003

Lyginant su pernai metais, prieš laikrodžio rodyklę man labiau patinka ir tinka. Pradžioje apšyli (vingiuota Aukštaitija), padūmoji (žvyrų tiesiosios), pailsi (pajūris), vingiuoji pievomis (Panemunė), o tada gauni šaknų ir smėlio (Dainava). Tiesa, pernai lijo 6 dienas, o šiais metais ilgai liko tik antrą dieną. Ji buvo sunki - daug slidžios dangos ant molio, patižusios žemės, durpių ir visokio kitokio įmirkusio grunto. Grįžus kolega replikavo, kad su mano padangomis būtų galima tik į Pažintinį. Nelabai gilinuosi, svarbu važiuoti. Tiesa, tą naktį ieškojau savanorių - uždėti pakojį. Pamenu, kaip tada visi kartu ieškojom nuo kurio motociklo tą pakojį nusukti. Žodžiu, ryte buvo tvarka :)

Pasiutusiai sušalau. Nakvynės vieta Antupėje.

O bendriau? Kaip rašiau ir APL'o pristatyme, taip mąstau ir dabar. Po kiekvieno APL mano žodynas senka. Tai tokia kelionė, kurią man vis sunkiau apibūdinti, aptarti, pasakyti. Nebegaliu ištarti žodžiais to, ką jaučiu, ką sugeriu, kaip kvėpuoju. Kai kiekvieną dieną važiuoji daugiau negu stoviniuoji, tai suauga su kūnu, su esatimi, su mintimis. Nepaprastas jausmas! Tiesa, nors jo neįmanoma palyginti su pirmu kartu, kai apsukau Lietuvą, dabar šis jausmas gilėja, skverbiasi į atmintį ir širdį kaip ypatinga istorija ir žėri ten tyliai kaip deimantas. Nenugludintas, nes toks APL niekada ir nebus. Bet kaip tvirtas, užtikrintas jausmas: tai, ką gaunu ir atiduodu, tai ką patiriu čia, ir esu aš. Čia aš esu gyva.

Ženkliukai pakeliui į Dainavą

Ir dar. Ūla naktį. Pakilusi migla dengia tolumas, "etatiniai" naktinėtojai buriuojasi aplink motociklus, vėliau - laužą. Nebesusilaikau - ir aš patraukiu į pirtį, nes žinau, kad noriu į Ūlą - ši upė turi paslapties. Ji tokia maudžiančiai šalta ir gydančiai gaivi, tyki ir didinga - kaip ir pats gyvenimas. Ta migla, drėgnas aidas, mirksintis dangus ir APL draugai yra nepamirštama.

Ačiū kapitonui Mindaugui-Liūtui už puikų vedlio darbą ir lengvą nuotaiką (galėjau stoti sysioti tiek, kiek norėjau) - mūsų komanda ne tik apvažiavo, bet ir pamatė labai daug gražios, įvairios, kintančios Lietuvos.

Sidabrinė migla, Ūla, paskutinė naktis


Laukiu jūsų įspūdžių. Rašykite.


Komentarai

  1. Zervynose dūminėje po slenksčiais žalčiai į kamuolius susisukę čeža dar? 2011/2012 buvo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Legenda stipri. Visi jų bijojosi, bet nematėme.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai