Mano Naujieji

Na ka - savaitgalis be lietaus. Visiskai atsitiktinai susirasiau su Aldona-Pieva. Pasiule ji prasivaziuoti lengvai be asfaltu. Prasivaziavome, tiksliau pradubasinome Nemencines ir Pabrades miskais viso labo 150 km. Nuo Vilniaus vaziavome tik dviese. Vedlys buvau as, kai ilindome i miska tikejausi, kad Aldonos tempas sulietes, bet ji visiskai neatsiliko nuo manes, toliau seke brasta ir gilios smelio provezos o as vis matau ja galinio vaizdo veidrodelyje, tuomet padidinau tempa o mano visas demesys buvo nukreiptas i moco valdyma. Ir ka? O tai, kad mergaite su savo mocu sugebejo neatsilikti nuo manes ir palaike gana greita tempa vaziuojant net ekstremaliai. As cia apie tai, kad jei daryti viska su galva apgalvotai, tai ir rezultatas buna teigiamas. Aciu Aldona uz superini vaziavima, siandien buvo tavo diena. Rushanas...

Tai taip elegantiškai Enduro klubo kolega Algimantas Švambarys sudėliojo... Nesijaučiu, kad važiuočiau taip, kaip jis čia kalba. Kita vertus - APL visada duoda gerą spyrį į užpakalį ir jokia danga ar kliūtis jau nebestebina. (Nebent vis dar išgąsdina/ atima jėgas). O ar ja moki važiuoti, ar ne - lieka antras, trečias, žodžiu, šalutinis klausimas; svarbiausia yra važiuoti.

Kol aš miegojau...

Važiavau ir sekmadienį. Susirinkome APL ir MANE VEŽA! dalyviai - šiaušėme žavingais miškais: matėme ir upelių, ir šaknų, ir pušų. Nepaprastai džiaugiausi kompanija - parūkydami, daug juokdamiesi tiesiog mėgavomės važiavimu. Kai uodega slysta, o priekyje nukuria vienas iš Africa velnių... Godžiai geriu orą ir šypsausi - toks gyvenimas yra tobulas.
Net jeigu vakare, po viso savaitgalio pakatuškės, dilbiai jau akmeniniai. Maudžia ir riešus, vos ištiesi nugarą. Visgi dar kala savaitės važiavimo nuovargis...

Su Rushanu

Su Mindaugu, Mariumi ir Mareku

O jeigu dar kitaip... Atėjo mano Naujieji, t.y. persirito per pusiaują įprasti metai. Po didelės šventės, dviejų didelių renginių organizavimo ir važiavimo, ateina gilus, sodrus, klampus liūdesys. Tada, kai nori apkabinti savo žmogų, supranti, kad esi viena. Kad draugai labai toli ir negali suramdyti širdies. Kad neatitinki suknistų patriarchalinių įgeidžių/ taisyklių. Nusikeikčiau išreikšdama mintį, kaip nepaprasta būti nestandartine mergina! O absoliuti dauguma juk galvoja kitaip... Žavinga? Vadinasi tau lengva, nes visi nori "padėti". O kas už to slypi, ar pagalvoja? Veidmainiavimas, paviršius, pasinaudojimas. Kartais jaučiuosi išsekusi ir labai nešvari nuo tokio požiūrio į bendravimą. Žmonės vartoja žmones. Dažnai apsinuodiju.

Šypsausi, nes žinau, kaip skauda. Juokiuosi, nes daug verkiu. Visuomenėje atrodau stipri, nes širdyje - trapi. Ir galbūt turiu ištvermę, nes nėra, kas suteiktų jėgų ir įkvėpimo vien žvilgsniu ištardamas tuos, visiems reikalingus, žodžius. Taip pat žinau, kad nebeatitiksiu visuomenės keliamų reikalavimų, nes kraujas ir širdis dainuoja savaip. 

P. S. Nors šito, elementaraus, surašymo ir nereikėtų, nes viską pasako eilės. Jose susirenka visa dabartis, gyvenimas. Ir kartais man jos net pasirašo ;) (žr. įrašą "Delne").

Angelo sparnų plunksnos ;)


Komentarai

Populiarūs įrašai