Kultūros mėnesis

Šį mėnesį skėliau džiazo. Nusprendžiau įkvėpti didelę kultūros dozę - juolab tam buvo proga. Pagal galimybes arba improvizacijos teikiamą žaismę lankiausi įvairiose erdvėse: aplankyti 5 spektakliai, 5 muziejai ir parodos, 4 filmai kino teatruose, keli koncertai; būvota cirke, šokio pasirodymuose, Dialoge tamsoje...

Atrodo, ne tiek ir daug. Bet vienam mėnesiui - labai. Tad tokį įvairiaspalvį patyrimą norisi užrašyti, kad išliktų. Nes atmintis jau nebepajėgi visko įrašyti. Nes norisi sau pastebėti, ką atradau arba pasikartojau.


Kai užkulisiai kvepia

Per gyvenimą labiausiai įsiminė tik keli spektakliai. Vienas iš jų - "Normanų pergalės" Jaunimteatry. Dar tais laikais, kai buvau jaunutė moksleivė ir į teatrą eidavome su šeima. "Pergalės" buvo giedra, gaiviu oru kvepianti komedija mėnesienoje, geniali vaidyba, jokių efektų. Vėliau panašia gaiva dvelkė ir "Paskendusi vasara" Dramteatry. O tada buvo mano teatro aukso amžius - kas vakarą gerte gerdavau orą užkulisiuose, kvėpdavau tylą, šešėlius, kolegų susikaupimą. Įsiminė ir snaigių valsas "Maskarade".

O tada - genialus V. Masalskio "Aš Fojerbachas". Talentingas aktorius ir režisierius, galintis čia pat scenoje "nusipjauti pirštą". Šį spektaklį mačiau daugiau negu 10 kartų, į paskutinį rodymą atsivedžiau tiek pat draugų - kad pamatytų, žinotų ir išgąsdinčiau juos savo skoniu :) Nutraukus jį rodyti ilgai žiojėjo tuštuma... Nors atmintyje padaryta įtaka išlieka gyva.

O tada... visai netikėtai atradau tuo metu premjerą "Mamą Katiną" Vilniaus Mažajame teatre! Režisierius Evaldas Jaras, su kuriuo, beje, esu kažkada ir vaidinusi, bene pirmasis Lietuvoje suprato, kad vaikai nėra kvaileliai! Kūrinys kalba universalia kalba, charakteringi personažai "paima" taip, kad įkrenti ilgam. Šį kartą dar nepasiekiau 10 kartų peržiūros, bet jau mėgaujuosi aktorių interpretacija kiekvieno spektaklio metu. Logiška - "patikrinu" visus šio režisieriaus pastatymus, taigi ir - "Septyni nykštukai ieško Snieguolės".

Mama Katinas

Tiršta migla vs destrukcija


Mažajame teatre paprastai geriu gryną teatrą - aktoriaus galią, tylą, tirštą miglą, pauzę, galbūt ir - "klasikinę" mokyklą. Tad nors R. Tumino "Belaukiant Godo" nekartočiau, spektaklis sukrėtė savo niūrumu, ilgesiu, žmogiškąja tragikomedija. Tačiau vėliau, pažiūrėjus O. Koršunovo "Katedrą" Dramos teatre, "Godo" regėjosi kaip garbingas, tyras aktorių pašnekesys su mumis, žiūrovais. Palyginus, ši "Katedra" nuodijo pasąmonę, skaldė "dūšią", niokojo ir patį kūrinį. Psichodeliniai pasityčiojimai iš jautrios, trapios žmogaus būties yra destrukcija. Ateini katarsio, o gauni šlykštų purvą.

Žodžiu, nors nusileidau sau - galvojau pračekinsiu O.K., nes nuo tų laikų, kai dirbau šiame teatre, apie jį nuomonės negalėjau pakeisti - deja, jo spektakliai neišlipo iš paauglystės. Spektaklį su šeima boikotavome antroje dalyje - mes, žiūrovai, nesame buka debilų gauja, man tokio šlamšto neįkišite. Ir dar. Yra kūrinių, kurių negalima liesti bet kam - tokių, kurių pastatymo niekada nepateisins ale šiuolaikinės mados. Tokia yra ir Justino Marcinkevičiaus "Katedra".

Kiek kitoks, bet visgi "pravalas", tik dėl kitos priežasties, buvo spektaklis "Striptizo ereliai". Taip taip, ir aš į juos nuėjau! Prisipažinsiu, tai buvo mano pirmasis apsilankymas "Domino" teatre. Visą dešimtmetį jis man dvelkė pigiu, neskoningu "produktu" - ne menu. Bet vėl gi - turime lipti per savo įsitikinimus, kad atrastume nauja, priimtume kitokį. Nors sveikinu aktorius už drąsą, visgi man trūko profesionalumo ir subtilumo. Juk šią pjesę pasirinkau tik dėl to, kad filmas "The Full Monty" yra žavingas ir skaudžiai, bet linksmas.

The Full Monty

Nuo cirko iki begalybės

Šį mėnesį žavėjausi ir spalvingais, kitokiais renginiais, kurie netelpa į jokius apibrėžimus.

Simfoninis orkestras (LVSO) su cirko "Amber" atlikėjais buvo kažkas neįtikimo, kur susitinka aukštasis menas su pramogine drama. Tačiau kai abi pusės yra savo sričių profesionalai, įvyksta sprogimas - sintezė tampa nepaprastai gyva. Džiugu, kad toks orkestras nesididžiuoja, džiugu, kad ir cirkas lipa iš savo griežtų tradicijų.

Tiesa, turiu pripažinti, kad vienas renginys vyko ne šį mėnesį - tai "Dialogas tamsoje". Praėjus pusei metų po akcijos "MANE VEŽA! 2017" buvau pakviesta į renginį ir su džiaugsmu sutikau. Žinojau, kad tai bus dar vienas žingsnis pamiršti ribas, kurias nusibrėžiame patys. Aklinoje tamsoje bendravome kelias valandas, su baltosiomis lazdelėmis keliavome patalpomis, plikėme arbatą ir valgėme... Po ilgos tamsos koridoriaus gale vėl šviesėjant galva taip sukosi, kad kurį laiką laikiausi prie sienos. // Tamsoje mezgasi gyvybė, idėjos, jėga. Jaunatis ten irgi žiedžiama.

Flamenko. Lankiausi keliuose pasirodymuose - kaimynių lietuvių "Tientos" ir latvių klubų bei Sandros Domingo spektaklyje "Svajonės" Mažajame teatre. Nors per daug "dūmino", Sandra užbūrė plastika ir drabužių subtilumu. Flamenko šokyje regiu kovą, nesitaikstymą, prieštaravimą - šis šokis man reiškia maištą.



Žmogus ir valstybė, gamta ir politika


Kazio Varnelio namuose-muziejuje lankiausi tik mokydamasi mokykloje. Neatsiminiau nieko, tik nepaprastą įspūdį. Ir faktą, kad buvau dėkinga tuometinei mokytojai, kuri mus čia atvedė. Sugrįžusi čia vėl, neklydau. "Senienų" (atsiprašau už tokį drąsų apibūdinimą) derinys su milžiniškais optinio meno kūriniais žiūrisi labai gerai. Įspūdis atgijo ir vėl išliko. Tikiuosi, jį perduosiu ir kitiems.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Nacionalinis lankytojų centras galėtų vadintis ir trumpiau, poetiškiau, bet tai - tik detalė. Atvykusi jaučiausi it sugrįžusi, net jeigu ten, kur niekada nebuvau. Tačiau tai supratau tik po gidės klausimų, į kuriuos be vargo atsakydavau. Gerdama puikiai susistemintą, iliustruotą informaciją apie savo šalį, vėl įsimylėjau... Lietuva man - tai gamta, kukli, tyki, drėgna. O gamta - ir APL Pažintinis maršrutas, kurį kadaise atnaujinau, siurbdama informaciją, žinias ir patirtį apie save.

Valdovų rūmai skelbia "Praeitis, atverta ateičiai". Skambu, didinga, taiklu. Tačiau apsilankius ekskursijoje, mintys - dvilypės. Atkasti pirmosios Vilniaus mūrinės pilies pamatai, jų ekspozicija - įspūdinga ir būtina valstybei. Tačiau ant to užgriozdintas 4 ar daugiau aukštų statinys rimtai nuvilia. Nėra auros, autentikos, istorijos. Rūmų pilkumas (ne tik spalva) tragikomiškai susišaukia su medžiais ant Gedimino kalno. Tai parodo "kažkieko" neprofesionalumą. Deja.

Na, o Valstybės pažinimo centras yra kažkas... visiškai kitokio! Ar žinojote, kad jis veikia jau 2 metus šalia Prezidentūros? Tai - visiškas modernas, kitoks požiūris į žinių pateikimą; kiekviena tema turi savo užduotis, įtraukimą, žaidimą. Centras yra būtinas aplankyti kiekvienam lietuviui. Ne vieną kartą.

Valstybės pažinimo centras

Ir dar. Vasario 16-osios minėjimas negali vadintis "dar vienu" renginiu šį mėnesį. Tai - data ir faktas, istorija ir emocija, kova ir gyvenimas, valstybė ir tauta, vertybė ir dovana mums visiems. Dar niekada Gedimino prospekte nemačiau tiek daug žmonių, trispalvių ir laužų! Žinoma, lankiausi ir Signatarų namuose, kad pamatyčiau Akto originalą, ir filme "Grąžinti Nepriklausomybę", kad pasidžiaugčiau žavinga interpretacija... 

Ačiū Mamai Laimai, kad ir aš šią dieną gimiau.

Ir žodžiais Vasario 16-osios apsakyti net aš negaliu... Lietuva yra širdyje.





Populiarūs įrašai