Viena akimirka

Arba fotografija.

Šie laikai negailestingi vizualiai informacijai - sekundę pamatai, kitą sekundę pamiršti. Dar sekundę ar kelias žvilgsnį sulaikai, jeigu kažkas "užkabino". Ir viskas, "suvartota". Čia nupieščiau žiaugčiojantį "smailą". 

O tarkime, ši foto - aš, atsirėmusi į motociklą. Atsiuntė man ją tik šiandien - fotografas buvo užimtas, gal pamiršo - visiškai nesvarbu. Ir ji nėra įspūdinga, tačiau kažkodėl nusišypsojau, ją pamačiusi. Faktas - tai foto iš Perkūno trasos, kai rašiau straipsnį į 15min. Faktas - nusikaliau visą dieną ant kojų lakstyti paskui visokio plauko motociklininkus - ir pradinukus, ir svečius iš Dakaro. Bet toks tai darbas, jeigu jam pasirašai. 

Tačiau daug daugiau yra ne faktas, o kas jame vyksta, kas akimirkoje paslėpta. Taigi ir čia.

Iš esmės, ore buvo justi emocija, pamačius "savus" enduro draugus, kurie juokiasi ta pačia kalba. Emocija, ir matyti krūvelę nesusipratusių/ šiknių, su kuriais juokai nevyksta. Čia suraityčiau "ups" šypsenėlę.

Na, o detaliau... Žvilgsnis kiek pasimetęs, arba tolimas, nes sprendžia klausimą, ką daryti, nes tik vienas iš dakaristų kalba angliškai? Kaip suktis iš padėties? Šypsenos raukšlelės ir jau matyti žili banguoti plaukai - branda yra nuostabus dalykas. Net jeigu matyti nuovargis, net jeigu nebelikę jaunučio 20+ amžiaus naivumo ir rausvų pūstų skruostukų... Tačiau vis mažiau padarai klaidų, o tai džiugina, net jeigu energija mąžta. Tiesa, čia atrodau kūptelėjusi, nes atsiremti į motociklą iš šitos pusės yra labai nepatogu, bet taip paprašė fotografas.

O rūbeliai... "Termiakas" - pasiglamžęs, žydras, lenkiškas ir skirtas dėvėti po apačia, sugerti prakaitui. Bet dar ne tokių "nedaryti" dalykų padarai, kai vairuoji enduro! Tai tik smulkmena. Džinsai, visas kairės kojos blauzdikaulis buvo purvinas, neklauskite, kodėl. Aš niekada nežinau, kada išsipurvinu, nes man tai nesvarbu. Žinau tik, kad skalbtis net po važiavimų mieste tenka kone visada. Tiesa, jeigu džinsai - tai su grandine. Matyti ir jos mažas intarpas ant dešinio klubo. O galinės kišenės grūste prikimštos servetėlių (prakaitui ar ašaroms), lūpų pieštuku, tušinuku, varžybų dienotvarke, atsarginiu tikru diktofonu, lipdukais... Pasiruošusi!

Dar šalia yra margas šalmas - jau 4 sezonai tas pats. Kažin kodėl, ar kas nors paklausėte savęs? Lažinuosi, kad ne, niekam neįdomu. Ant dešinio riešo - kaklo "kojinaitė", kurią gavau iš MANE VEŽA akcijos rėmėjų. Kai važiuoju, žinoma, ją dėviu ant kaklo. Ant kairiojo riešo - mažytis ir nebemadingas (kaip gerai!) laikrodukas "Čaika" - tai mano Močiutę Aldoną menantis auksinukas.

Ir mano motociklai niekada neblizga. Jais aš važinėju. Tiesa, čia Mėlis yra "apsimyžęs" (taip sakoma tarp motociklininkų), nes leidžia tepalus. Tai reiškia, viskas gerai, nes jų dar yra :) Mėlis, tykiai stovėjęs varžybų metu, širdelėje nesijautė toks ramus. Norisi dar daugiau APL (matyti lipdukas) ir kitokių ištvermės ralių.

Modernus diktofonas, t.y. mobilusis ir ant popieriaus ranka susirašyti klausimai slepia, kad aš nusiteikusi gerai atlikti savo darbą. Net jeigu kitą dieną būsiu "out'e". KTM kuprinė išduoda, kas dar stovi garaže. Kuprinėje - keli buteliai vandens važiuojančių kolegų troškuliui numalšinti. Aha, ir nė lašo lūpdažio - tai dar viena iš priežasčių motociklizmui - gera būti kuo natūralesne, savimi, gamtoje.

Čia grįžtu prie akių. Jos žiūri švelniai, bet veikiau liūdnai. Gyvenimas nėra toks lengvas, net motociklininkei :) Ir jos nepasakys, ar norėjau būti tada trasoje, ar gerai ten jaučiausi - jos slepia šiokią tokią paslaptį, susietą su ta diena. Tik kažin, ar ją kada atskleisiu. Bet tikiuosi, kad taip.

Akimirksnis. Vis dar "suvartota"? Ar apmąstyta?

Foto - Žygimantas Gedvila

Straipsnis buvo čia.

Populiarūs įrašai