Jie tavęs nenori. Jos irgi.



Aldona Juozaitytė-Pieva
, 2019-06-16

Jie tavęs nenori. Jos irgi.

Nežinau nuo ko pradėti, nes tai tarsi papasakoti savo gyvenimo dalį. Atskleisti, ką ilgai slėpiau. Nes neverta viešinti ir nes, paradoksalu, nenorėjau čia minimiems žmonėms pakenkti. Juk esame maža šalis, dar mažesnė motociklininkų bendruomenė - kam tos rietenos? Antras stabdantis dalykas buvo nenuilstantis tikėjimas žmonėmis: o gal kitas kartas bus geresnis? Žinoma, kad bus - eik, daryk, tikėk, o tai, kas bloga - pamiršk. Bandžiau ir tai. 10 metų. Gal užteks? 


Užteks.

Iš anksto užkertu kelią visokiems nesąmoningiems komentarams apie tai, kad negalima to kelti viešumon, kad "toks gyvenimas", tai - asmeniškumai ar pan. Asmeniška būtų, tarkime, kalbėti, kad vienas vaikinas atrėžė "Tu su motsu? Taigi nesugebėsi!"; kitiems rūpėjo tik ar gaminsiu valgyti ir kaip greitai galėčiau pagimdyti; dar kitas išėjo pas savo antrąją žmoną, kurią vedė antrą kartą ir antrą kartą išsiskyrė ar pan. Vat čia tai būtų "kiekvienų namų dūmų" garinimas aikštėje!

Čia aš kalbu apie kolegas - dažniausiai, iš profesinės pusės, darbo santykių. O paskutinis šūdas - kai didžiai gerbiamas sunkiausio pasaulyje ralio atradimas atsisakė mane treniruoti dėl asmeninių priežasčių - pajudino tą pritvinkusią šūdų krūvą.

Taigi apie ką aš čia? Apie lietuviškos moto bendruomenės brudą. Verkšlenu? Pamirškite, ir nebeskaitykite, jeigu jums taip atrodo. Vadinasi, nepažįstate manęs ir optimizmo, vilties, džiaugsmo, su kuriais priimu kiekvieną naują moto patirtį ar moto žmogaus bendriją. Visa mano istorija/ kūryba motociklizme yra apie pozityvų tikėjimą pasauliu - apie tai kalba mano darbai ir sumanymai. O dabar - lašas po lašo ir senaties terminas sukapsėjo - atėjo laikas padėti tašką, ir keisti savo energijos kryptį. Mano tikslų koordinatės, žinoma, nesikeičia J

Beje, šio įrašo tikslas nėra akcentuoti tuos žmones iš praeities - jie man yra faktai, istorija, lai gyvena. Tikslas - pasidalinti tiesa į ateitį - kad gal jau gana? Gal keiskimės?

Taigi įžanga ilga, bet būtina.

Alessio Corradini nuotr.
...

Nepradėsiu nuo pradžių - kaip šlykščiai mane pakrikštijo dar tais laikais moto forume, nesiplėsiu apie tai, kad dauguma vyrų į moterį motociklizme žiūrėjo ne kaip į kolegę, o laisvo elgesio merginą. Lai gyvena. Dingdavau iš tų auditorijų taip greitai, kaip galėdavau - su tokiais ne pakeliui. Sakote nusispjauti? Taip. Kartą, du, tris. O jeigu tai tampa konstanta? Tada palieka gilų randą. Bet pagaliau atėjo #Metoo banga – ir kvėpuoti tapo lengviau. Aš ne viena.

Bet. Palikime net ir su lytimi susijusias problemas. Aš ne apie tai. Profesiniai bajeriai yra kas kita. Neketinu vardinti, kas nutiko kiekvienais metais, juolab ir stengiuosi pamiršti. Užteks kelių pavyzdžių.

Kai dabar pagalvoju, viskas prasidėjo dar tada, kai niekieno neraginama ir nekviečiama atsistojau prie DJ pulto. Tada, po kelių bandymų, pirmųjų vakarėlių, paklausiau savo mėgstamiausio DJ‘ėjaus kaip reikia tuos pultus valdyti, apskritai patarimų. Reakcija buvo jokia, parodė gal tik play mygtuką ir pasišalino. Nors matydavomės kiekviename jų chebros vakarėlyje! Tada dar nesuvokiau, kad vyriškos lyties padaras gali pavydėti ar bijoti moteriškos lyties atstovės potencialo, ateities ir įžvelgtų konkurentę. Galvojau, galime būti kolegos, bendraminčiai, draugai?

Bet mes apie motsus. Pačiame žinomiausioje moto parduotuvėje lankiausi retai. Net jeigu būtent ten buvo mano motociklo atstovybė. Ir ne dėl to, kad nieko man nereikėjo. Ten mane ignoravo... pardavėjas. Jis nepakeldavo į mane akių, nors prieš tai ir nuolaidėles padarydavo. Vieną dieną jis tiesiog su manimi nepasisveikino ir praėjo pro šalį. Bandžiau dar ir dar, gal kelis metus nepraradau vilties, kad tas aptemimas baigsis. Deja. Ir tik kone po 10 metų jis pabandė atsiprašyti. Kas ten buvo? Atleiskite už žargoną, bet valdė papai. Ji užpavydėjo, kad jis atsakė į mano klausimus moto laidai radijuje. O juk prieš tai mudvi puikiai bendravome!

Ir tai dar ne viskas. Tas žmogus buvo ir moto žurnalo redaktorius - siūliausi rašyti. Koks buvo atsakymas? O gal nebuvo? Abu jau nebeprisiminėme, tik eterio aš negavau. Žinoma, poreikis rašyti vis tiek išsiveržė, net jeigu papai kažkam paliepė manęs neprileisti - to, kas įrašyta žvaigždėse, neatimsi.

Žurnalas? Vėliau gimė jau kitas moto žurnalas. Šį kartą kitas redaktorius mane pakvietė rašyti. Nors sutarėm tekstus ir honorarus, darbus įvykdžiau - man nesumokėjo, bet bjauriausia - atsikalbinėjo. Žinau, kad ne man vienai. Iki šiol jis, su nebloga idėja, važiuoja telike su liulka Mato Šalčiaus keliais. Vis dar man skolingas. Bet net ne pinigus. O gal sau? Pagarbą ir savigarbą.

Negaliu nepaminėti ir dabartinio žurnalo. Prieš kelis metus jame buvo straipsnis ir apie mane. Suderinome interviu, bet pritrūko mano fotografijų. Kadangi nemėgstu deklaruoti savo projektų su bikiniais, tą foto pateikiau tik su viena sąlyga - kad atsiras papildomais klausimas, kodėl tai dariau. Išspausdintame variante to klausimo ir mano atsakymo nebuvo, foto, aišku, per visą puslapį, buvo. (...)

Bet tai dar ne viskas. Ir žurnalistei, kuri manęs klausinėjo, ir redaktoriui pabrėžiau, kad būtina nurodyti foto autorius. Tarsi ne jų darbas yra išsiaiškinti nuotraukų autorystes. Atsivertus žurnalą net žagtelėjau... nei vieno autoriaus. Pasekmės buvo. Fotografas, su kuriuo įgyvendinome merginų kalendoriaus projektą iškėlė "ieškinį" sumokėti baudą. Redaktorius sugalvojo, kad pusę "ieškinio" turiu sumokėti aš. Už jų klaidą. Nes mano ir fotografo patvirtintas medijai skirtas fotografijas su manimi ir sukurtas mano projektui publikavau nepasitarusi su fotografu... Net aš susimaišau tai skaitydama J

Dirbau viename ralyje. Sudirbome gerai, abi pusės buvome patenkintos rezultatu. Po ralio mane pakvietė vienas moto federacijos narys kandidatuoti į vieną komisiją. Kodėl gi ne? Tą ir padariau. Tačiau ralio organizatorius mane aprėkė ir kitaip išvadino, nes mat su juo nepasitariau ir drįsau kandidatuoti! Jis buvo komisijos primininkas. Tiesa, vėliau sulaukiau ir federacijos prezidento kvietimo prisijungti. Spėkite, ar priėmiau kvietimą? Ne.

Dar kitas renginys, aš pati organizatorė. Įvyko, sėkmingai. Deja, kolega iš organizacijos sugalvojo nesukti galvos dėl biudžeto ir kone pusę metų aš nežinojau nieko apie skaičiukus, net jeigu nuolat primindavau. Nereagavo ir klubo direktorius... Ar reikia daugiau komentarų? Žinau tik, kad po tokio gesto iš klubo pasišalinau. Bet ne iš renginio :)

Paliečiau komandos reikalus. Ėjau į komandą tik tam, kad būčiau gerbiama, pagaliau matoma kaip kolegė, ne merga. Ir netgi jeigu buvo šaunių dalykų, užtenka vieno žeminančio poelgio ir ateina laikas užverti duris. Kai buvome išvykę į varžybas užsienyje, paaiškėjo ne tie ketinimai. Suprantate apie ką aš.

Na, gal jau gana? Bjauru atsiminti, dar bjauriau rašyti. Bet pats šviežiausias atvejis padėjo tašką. Taigi apie tą svarbiausio pasaulyje ralio atradimą. Kreipiausi, kad mane treniruotų - žinau, kad jis tai daro, net nesvarbi Lietuvos vieta - apie tai kalbėjomės ir interviu. Po kelių ignoravimų, jo atsakymas galop buvo, kad netreniruos manęs dėl asmeninių priežasčių. Kokių, po perkūnais? Ai, tiesa, pirmą kartą gyvenime interviu ėmiau iš pašnekovo, kuris atsivedė ir šunį, ir žmoną. Tai gal ir jis su manimi jau nebekalbės? 10 metų? :)

...

Paklausite, ar aš su jais nebebendrauju? Anaiptol. Ką padarei kitiems, padarei sau. Kai kuriuos tik pozityviai įkomponuoju į savo straipsnius - nes jie yra to verti dėl kitų dalykų. Gal man laikas keisti tokį mąstymą? :) Bet vis dėlto, pagalvosite, kalbėdama atvirai dabar jau tikrai su visais susipyksiu. Aš? Ar tai jie su manimi susipyko? 

Šiuo tekstu taip pat keliu klausimą, kodėl "priimtina" slėpti negatyvą ir rodyti tik pozityvą? Kodėl socialiniai tinklai užtvindyti įtampą keliančiomis sėkmės istorijomis? Kodėl kaukės pripažįstamos, o gyvenimo realybė slepiama?

...

Tiesa, jeigu grįžtume prie moterų temos. Teisybė, kad damai būti vyrų bendruomenėje yra... "savotiška". Vieni iš jos tikisi tik į palapinę nusivesti, o kad motsą vairuoja - tai tik reiškia, kad karšta. Kiti gi niekaip negali priimti, kad ji nori tiesiog vairuoti. Dar kiti, tie "priėmę", tikisi iš jos tokių pačių "parametrų", kokius turi jie. Tiesa, tikrai ne visos moto moterys su tiek daug šūdo susiduria. Ir jos laimingos! Reiškia, joms pasisekė arba turi užnugarį – jas supa teisingi žmonės. O moralinis palaikymas reiškia viską. Tačiau taip pat ne visos yra veiklios, siekiančios moto tikslų arba žavingos. Ir tai nei savigyra, nei džiaugsmas, nei liūdesys, tai - faktas. Taškas.

Todėl visada labiausiai gerbsiu tuos ir tas, kurie pakilo iš šūdo krūvos, blogiausių aplinkybių, o ne tuos, kurie turėjo palankias galimybes reikštis jų talentams, gebėjimams ar žavesiui. Kurie ėjo garbingai, o ne per kitų galvas – kenkdami ar užgoždami. Ir čia ne apie pinigus. Žmogus gali būti gabus ir talentingas, gali turėti sąlygas, o gali neturėti nei to, nei to, tačiau degti aistra labiau už tuos talentinguosius visus kartu sudėjus.

Pamenu, tik nuvykusi į Ameriką, įsigijau "The Times" publikaciją apie moteris, kurios keičia pasaulį. Viena iš jų, kadaise stodama į astronautikos mokslus, išgirdo: "Jie tavęs nenori čia. Jų žmonos irgi." Pasirašau krauju. Galbūt po šitiek (o kiek dar čia nepasakyta!) aš pasislėpsiu ir nutilsiu. Bet mano aistros gyventi nei jie, nei jos neužtildys. Vis tiek eisiu, darysiu ir pasieksiu. Ir nebeleisiu manęs menkinti, žeminti ar negerbti. Taika.



... 


P.S. Tas klausimas ir atsakymas iš esmės buvo apie maištą.

- Bet tavo fotosesijos ir projektai – nuo kalendoriaus iki Kovo 8-osios sveikinimo - gana atviros...

Taip, tai įdomus dalykas. Man patinka organizuoti fotosesijas: kai reikia suderinti bent 5 žmonių įgulą (Kovo 8-osios proga suderinau 12 žmonių) susitikti vienu metu vienam kadrui, jau nekalbant apie foto (studijos) vietą, motociklų logistiką, orą ir kt. niuansus – tai skamba nerealiai! Tad jeigu dar ir rezultatas pavyksta – jėga. Ir visgi sunkiausia ne tai. Sukurti idėją, „užmotyvuoti“ dalyvius, būti reiklia sau ir kitiems – tai reikalauja dar daugiau pastangų.

Žinau, kad mano „moteriškos“ fotosesijos sukelia daug diskusijų moto bendruomenėje - ir tai puiku, nes skatina mąstyti. Gaji nuostata, kad save gerbianti ir pagarbos reikalaujanti moteris negali dėvėti marškinėlių gilia iškirpte ar pan., kad tai - nesuderinama. Arba atvirkščiai – kad važiuojanti motociklu mergina yra šiurkšti, riebiai besikeikianti, alų maukiantį persona. Nekomentuosiu. Manau, fotosesijomis atsakau į visus klausimus tiems, kurie klausia ir girdi. Kurie domisi maištu ir nepuola teisti.

Dabar patikslinčiau. Sakote, moteris rodo apvalumus, nes yra tuštutė, maivosi ir nori pagyrimų arba yra laisvo elgesio mergina? Apsidairykite. APL‘e važiuoja 100 vyrų ir aš. Jie į pirtį eina nuogi – tai jie visi yra laisvo elgesio vyrai? Nusirengiau iki bikinio, nes, po perkūnais – ir seilėkitės ar pavydėkite, jeigu tik tiek tesugebate „išskaityti“.





Populiarūs įrašai