MANE VEŽA_koks jis yra man?

Nuskriejo trečiasis MANE VEŽA. Kokia ši akcija yra man?

Nėra paprasta atsakyti. Galiu rašyti faktus. Kaip antai: jau trečią kartą įvyko motociklininkų, neregių ir silpnaregių akcija MANE VEŽA, kurios metu visoje Lietuvoje, nesvarbu iš kokio miesto ar kaimelio susitinka, bendrauja ir motociklu pasivažinėja vairuotojai ir keleiviai. Šiais metais turėjome 200 dalyvių Lietuvoje, ir dar 100 Latvijoje. Tą pačią dieną susipažįsta įvairiuose vietose pabirę dalyviai - motociklininkai atvyksta pasiimti savo keleivių, o pasivažinėję parveža atgal namo. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga teigia, kad apie tokią akciją negirdėjo niekur pasaulyje.

Taip pat galiu rinkti kitų dalyvių įspūdžius ir - ypač - džiaugsmingai jais dalintis. Kaip antai: "Ši akcija suteikė mano svajonei prasmę; važiuoti motociklu buvo mano svajonė, ir pagaliau aš ja galiu dalintis su kitais, ne tik važiuoti dėl savęs" (Liudas Bradauskas) arba "Anksčiau einant šalia gatvės ar sėdint prie atviro lango, motociklų keliami garsai mane erzino, gal net nervino. Bet sulig kiekviena akcija, po kiekvieno pavažinėjimo motociklais, tie garsai darosi man malonesni ir sukelia gerus jausmus. Tai tapo muzika" (Sigitas Sinkevičius).

Tačiau kokia ši akcija yra man? Ir čia tenka stabtelėti. Keliems metams. Dar po pirmosios akcijos mano vienintelis sakinys čia, blog'e buvo toks: "Visus tykiai tykiai apkabinu". Šįmet galvojau, imsiuosi rašyti iš karto po akcijos - gal po trečio karto "išsisuksiu" kažką apibendrindama, bet ir tam prireikė nemažai laiko. Visgi rašyti apie savo kūrinį - taigi apie save - praktiškai neįmanoma. Bet aš pabandysiu bent sudėti kelis akcentus "už kadro".

Ir pradėčiau nuo pačio pirmojo karto. Niekada nepamiršiu pirmosios akcijos išvakarių ir ankstyvo ryto - tos tylos, kuria mudvi su Mama bendravome. Užtekdavo žvilgsnio ir giliai iškvėpto oro - nežinomybė, įtampa ir ateinančios atsakomybės našta ir džiaugsmas (viskas viename!) buvo nenusakomi žodžiais. Juk nežinojau, ar apskritai tai įmanoma, nebuvo pavyzdžių, kaip visą šią idėją užkurti ir įgyvendinti, o kur dar tas jausmas, kad tai - ekstremali veikla, ir didžioji dauguma keleivių važiuos pirmą kartą motociklu! Nenuostabu, kad mano akyse buvo matyti išgąstis. Nepaisant viso šito jausmų antplūdžio, turėjau visą jį sukontroliuoti ir akciją vesti iki galo. 

Beje, tas išgąstis kitomis akcijomis virto "ramesniu" dalyku, pavadinimu įtampa. Kaip padaryti dar geriau, kaip ir kokius siūlų galus išgaudyti, viską sustyguoti ir susiųti į vientisą audinį. MANE VEŽA man prasideda du mėnesius iki akcijos ir baigiasi tik mėnesis po akcijos. Taigi 3 mėnesius smegenys būdrauja, nuolatos galvoja, ieško. O tai - ne fizinis darbas, nuo kurio gali pailsėti nebedirbdamas. Nuo mąstymo nepabėgsi :) Todėl tie džiaugsmo mėnesiai yra nebūtinai išmiegoti, bet tai - organizavimo duona, tad neverta daugiau apie tai plėstis :)

Paradoksalu, nors kasmet dalyvauju turbūt 150 kartų daugiau (o šįmet ir 200 - kiek buvo dalyvių Lietuvoje) negu kiekvienas akcijos dalyvis, aš taip nesijaučiu. Nepaprastai labai norėčiau būti tiesiog vairuotoja, kuri nuo ankstyvo ryto pasiima savo keleivį ir visą dieną skiria tik jam. Man tai nėra realu - net jeigu vežu keleivius, akcijos dieną manęs reikia visur. Kita vertus, mano keleivis dalyvauja kartu - ir lakstome, ir reikalus tvarkome. Bet noras dalyvauti tik dviese išlieka - tad baltai pavydžiu visiems dalyviams!

Na, o pats nuostabiausias dalykas, žinoma, yra šios akcijos metu gimusi draugystė. Ir su Evelina, ir su Sigitu, ir su Alvydu, kuriuos vežiau, nejaučiau jokio "nepatogumo" dėl to, kad jie yra neregiai. Atvirkščiai - jaučiausi turtėjanti, nes visi jie - "pakalę", įdomūs žmonės. Pamenu, kaip draugas nusistebėjo, kad štai jo keleivei uždėjau kuprinę ant pečių, nes pati negalėjau vešti keleivio, būdama su kuprine - o ką, taigi mes visi tokie patys žmonės. Tik tiek, kad neregiai pasaulį mato (taip, mato!) kitokiu kampu. Ir, sakyčiau, net sodresniu, stipresniu, tvirtesniu negu regintieji. O apskritai tariant, esu pikta ant skirstymo "sveikieji" ir neregiai; šioje akcijoje mes esame vairuotojai ir keleiviai. Bendraminčiai. Ir draugai. Štai kaip.

Beje, trečiasis akcijos kartas atnešė dar kaiką - mano komandą. Skamba egoistiškai? Ir tebūnie! Trečius metus sugrįžtantys vairuotojai jau yra šios akcijos ambasadoriai - jie kalbina kitus dalyvauti, jiems nekyla klausimų, ar verta grįžti, ar, tarkime, kokio svorio, išvaizdos ar lyties keleivį gaus (kaip, deja, buvo vežėjų, kurie greitai atsisijojo - pareiškę, kad nebeveš apkūnių "tetulyčių" ar pan.). Šios akcijos metu jau pradėjo formuotis komanda, kuri MANE VEŽA kurs ir toliau - su kuria pasiskirstysime sritis, užduotis, ir man kvėpuoti bus kiek lengviau. 

Ir dar šiek tiek apie patį dažniausią klausimą, kurį girdžiu - kaip šovė tokia mintis? Į jį atsakiau ir 15min straipsnyje, tad nesikartosiu, o nukopijuosiu atsakymą.

Kai keleiviai tampa draugais

Idėjos autorė ir organizatorė Aldona Juozaitytė-Pieva – motociklininkė.lt autorė yra dailės pedagogė, šiuo metu dirbanti vairavimo instruktore. Aldona motociklu važinėja jau daugiau nei 10 metų – pradėjusi nuo street klasės motociklų, vėliau atrado motociklus, kurie šaušia miškais ir tapo „prisiekusia“ enduriste. Mergina yra gerai žinoma enduro motociklininkų bendruomenėje – jau vien dėl to, kad net 6 kartus apsuko Lietuvą kuo arčiau Lietuvos valstybinės sienos legendinėje kelionėje APL.

Kaip teigia motociklininkė, ateina laikas, kai tiesiog važinėtis motociklu yra negana, kai jauti, kad tuo nori ir turi dalintis su kitais. Tokios mintys tarsi savaime pakvietė akcijos idėją, kuri nukrito iš giedro dangaus – tuomet pamačius neregį kitoje gatvės pusėje, Aldonai atėjo it nušvitimas – neregiai ir silpnaregiai irgi gali važiuoti motociklu! Jeigu ne kaip vairuotojai, tai kaip keleiviai. Na, o tada prasidėjo visas darbas – kaip, su kuo ir kada šią minties užuomazgą paversti realybe.

„Mano tikslas nebuvo pati akcija kaip tokia. Iš tiesų, visų pirma, aš pati turėjau didelę baimę prieiti ir susipažinti su neregiu – visiškai trūko žinių arba tiesiog paskatinimo iš visuomenės, pavyzdžių, kaip tai padaryti. O gi labai paprastai – dabar jau žinau! Kad tą baimę įveikčiau, iš dalies ir kilo ši akcijos mintis. Jeigu bijau aš – turbūt bijo ir kiti, o nederėtų. Giliai pasąmonėje žinojau, kad pati akcija nebus tikslas kaip pats savaime. Mano tikslas yra, kad mūsų keleiviai taptų mūsų draugais, bičiuliais, su kuriais gera dalintis gyvenimu. Su kuriais gera kartu kurti tokius stebuklus, kaip akcija MANE VEŽA.”

Tiesa, iki akcijos man nebuvo tekę bendrauti su nei vienu neregiu - kaip ir daugeliui MANE VEŽA dalyvių. Todėl tą baimę - susipažinti su neregiu - įveikiau akcijos rytą atsistojusi prieš tada 150 dalyvių . Su jauduliu prabilusi Vilniuje prie Katedros aikštės. Net jeigu pusė dalyvių rinkosi kitose Lietuvos vietose, jaučiau juos visus savo širdimi. 

Be visų nuostabių dalykų, kuriuos skleidžia MANE VEŽA, ji dar ir formuoja mane, pabrėžia tam tikras charakterio savybes, leidžia augti ir tvirtėti. Kartais net atrodo, kad ne aš ją sukūriau, bet tai ji - gyvas organizmas - kuria mane ;)

//

Keletas fotografijų su autore iš šių metų akcijos:

Vyginto Skaraičio nuotr.

Aldona Juozaitytė-Pieva ant motociklo Royal Enfield atvyko į Katedros aikštę. Mergina matosi visu ūgiu, profiliu, sėdinti ant motociklo, atvažiavusi iš dešinės į kairę. Beveik nuleidusi kojų pirštus ant žemės, bet dar abejomis rankomis laikanti vairą - taigi, stabdanti motociklą. Aldona apsirengusi šviesiais džinsais, žygio batais, dryžuotomis kojinėmis, juoda striuke su raudonais intarpais, ant pečių - nemaža kuprinė. Ji vairuoja "cafe racer" tipo motociklą, juodą su auksinėmis juostomis ant bako, kurio sėdėsena primena "britvą" - reikia palinkti link vairo. Nors šis modelis yra modernus kūrinys, jį įkvėpė septintasis dešimtmetis, kai jie buvo labai populiarūs Anglijoje: tada užleidę dainą vienoje kavinėje, motociklininkai per dainos ilgį turėdavo nulėkti iki kitos kavinės. Už jos kiek tolėliau jau šnekučiuojasi besirenkantys akcijos dalyviai, matyti ir keli motociklai. Šiais metais prie Katedros virė gyvenimas, buvo statoma scena ir palapinės - buvo ruošiamasi kitos dienos rekordiniam bėgimui, todėl akcijos dalyviai rinkosi tiesiog ant pėstiesiems skirtos erdvės (ne parkinge) prie pat Katedros bokšto. Jau pakėlusi šalmo stikliuką, atsisukusi tiesiai į fotografą, mergina plačiai šypsosi akimis.


Vygaudo Juozaičio nuotr.

MANE VEŽA organizatorė Aldona sako instruktažą. Mergina matyti nuo pilvo iki viršugalvio, dešinėje rankoje laikanti ruporą prie lūpų. Ji stovi tarp dviejų labai skirtingų, bet abiejų legendinių motociklų - aštuntojo dešimtmečio JAWA su lopšiu ir kelių metų "senumo" Honda Africa Twin. Nuotraukoje matyti tik motociklo Africa daiktadėžė, už kurios šiek tiek ir pasislėpusi mergina. Ant daiktadėžės plėvesuoja mažutė, bet ryškiai raudona Vyčio vėliava ir priekyje, bet ne fokuse,  geltonomis raidėmis šviečia MANE VEŽA lipdukas. Už Aldonos matyti Katedros aikštės erdvė, šiek tiek laiptų ir scenos kampas. Organizatorė vilki juodus polo marškinėlius su geltonų raidžių užrašu MANE VEŽA širdies pusėje. Jos plaukai pelenų rudos spalvos, iki pečių, banguoti. Suspaudusi lūpas ji artikuliuoja žodžius, akys nukreiptos į dešinę pusę, žvelgia į prieš ją ratu susirinkusius dalyvius.

Mariaus Matulevičiaus nuotr.























Vairuotoja Aldona ir keleivė Evelina. Vilniaus dalyviai visi būriu, kolonoje vyko kartu su Policijos pareigūnų palyda iki degalinės už miesto ribų. Čia, palydėję "Baltijos keliui - 30" ekipažus, dalyviai išgėrė kavos ir sulaukė Dakaro lenktynininko Tomo Jančio su KTM Rally Replica motociklu. Vairuotoja Aldona ir keleivė Evelina matosi kairėje nuotraukos pusėje, nuo klubų iki viršugalvių. Jos eina iš dešinės į kairę. Už jų nugarų visai čia pat matyti ir Afrikos ralį atlaikęs Tomo motociklas, kurį apžiūri vairuotojas Dalius su keleiviu Giedriumi. Aldona apsirengusi juodai, žiūri dešiniau, dėvi kaklo movą, segi mažyčiu laikrodžiu ant kairės rankos, tamsius banguotus plaukus pučia vėjas ant veido. Evelina, šiek tiek žemesnė ir smulkesnė už Aldoną, eina greta, vilki šviesios spalvos striukę, plaukai kirpti trumpiau negu iki pečių, su tiesiais kirpčiukais. Merginos šypsosi, liečiasi pečiais, sulenkusios rankas per alkūnes. Aldona tvirtai laiko Evelinos delną savame. Kažkodėl šią nuotrauką fotografas pasirinko padaryti juodai baltą - kone vienintelę iš visos nuotraukų serijos.



Ekipažai degalinėjeŠiais metais akcijos organizatorė vežė Alvydą. Bet istorija nebuvo tokia paprasta.
Išvakarėse Kaune iš rėmėjų pasiėmusi Royal Enfield motociklą, dar grįždama namo suprato, kad su juo nedrįs vežti keleivio - jis yra cafe racer tipo, su labai neįprasta sėdėsena. Todėl savo keleivei ankstyvą rytą ji suorganizavo kitą vežėją, o sau pačiai akcijos metu sušaudė įprastos sėdėsenos klasikinį kolegos motociklą. Tada paėmė keleivį, kurio vairuotojas jau turėjo skubėti namo.
Taigi fotografijoje Aldonos ir Alvydo ekipažas sėdi ant klasikinio tipo oranžinės spalvos motociklo prie kuro užpylimo kolonėlės, su šalmais, profiliu, atvažiavę iš dešinės į kairę. Jiedu matyti nuo šlaunų iki viršugalvių. Aldona šypsodamasi žiūri į fotografą (fotografuota su mobiliuoju telefonu), dešinę ranką laiko ant vairo, Alvydas laikosi už motociklo galinės dalies, stengdamasis labai nejudėti, kad mergina išlaikytų pusiausvyrą. Už jų stovi dar vienas motociklas, o prie jo laukia keleivė Evelina savo vairuotojo, kuris nuėjo atsiskaityti už kurą. 







Ir kelios tobulai pagautos akimirkos:

Vyginto Skaraičio nuotr.

Vyginto Skaraičio nuotr.

Vygaudo Juozaičio nuotr.



Vyginto Skaraičio nuotr.

Ritos Perovos nuotr.

Vyginto Skaraičio nuotr.

Vyginto Skaraičio nuotr.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Vyginto Skaraičio nuotr.

Ritos Perovos nuotr.

Vyginto Skaraičio nuotr.

Vyginto Skaraičio nuotr.

Ritos Perovos nuotr.

Vyginto Skaraičio nuotr.

Vyginto Skaraičio nuotr.

Vyginto Skaraičio nuotr.

Vyginto Skaraičio nuotr.

Vyginto Skaraičio nuotr.

Vyginto Skaraičio nuotr.

Dariaus Petkevičiaus nuotr.

Dariaus Petkevičiaus nuotr.

Populiarūs įrašai