Enduro branda

Pila kaip iš kibiro. Visas 6 važiavimo valandas. Totali (ar smagi?) nesamonė. Kai pakeliui pasitaikę rastai slidūs įmirkę net blizga. Kai pro akinius matosi nieko - kaip automobilyje be valytuvu. Kai esi peršlapęs taip, tarsi tika išlipai iš ežero. Kai žiauriai šalta ir vos atkabini rankas nuo vairo. Kai nebuvo taip sudėtinga - pagrinde smėlėtos kvartalinės... Kai "liko 5 km iki finišo" buvo patys ilgiausi gyvenime - kokias 2 valandas, nes papuolėm į peklą. Kai reikalas ne moterims, bet kodėl, damos, aš vėl vienintelė? Patirtis pyzdec - tik taip galiu pasakyti (kalba netaisytina). Oficialus enduro sezono uždarymas, orientacinės. Bet dar neuždarome.


Kitą dieną, kol gaivaliojuosi, mano nuomonė nesikeičia. Burbėjau, kad važiuoti yra nesąmonė jau nuo trečio punkto. Nes nusiimi pirštines, išsigręži ir vėl važiuoji... ir be akinių, nes nieko nesimato - nors kala lediniai lašai į akis, gal +10... Kiek vėliau kiekviename punkte darėme pritūpimus. Nors burbėjau, vistiek grįžome po finišo, pastrigę tokioj durpių-molio-dumblo pekloj ar šiknoj. Ryte surinkau rūbus skalbti, pakėliau ir nuo jų dar lašėjo vanduo.
Skanūs dalykai - įstabaus grožio miškas ir smėlingos kvartalinės, poligonas. 
Smagi patirtis, bet totali nesąmonė.

P.S. Tai nereiškia, kad nepatiko ;)


--

Motociklas. Enduro. Ištvermė. Aš?
Šis tas keičiasi.
Jis man išlieka vienu nuostabiausių draugų. Jis mane įkvepia - kviečia nuolatos stiebtis, augti toliau. Jis mane gąsdina - kad nėra lengva tobulėti. Kad tos provėžos vis dar per didelės.
Po ne vienerių metų jis mane stebina - jau kažką suprantu. Ir apie smėlį. "Kažką" palyginus su tuo, kiek daug metų turėjau kosmoso dydžio baimę tiesiog važiuoti.
Po 10 metų tiksliai žinau - aš neturiu moto talento, bet turiu nenuilstančią aistrą važiuoti. Net jeigu to rąsto nepaimsiu, rasiu būdą jį kirsti kitur ar kitaip. Net jeigu taip, aš važiuosiu visą ralį. Visą savaitę. Ir dar daugiau.
Nenuilsdama stengiausi, ne vieną dalyką pasiekiau nuolatos save spausdama... bet galop suvokimas, kad mano arkliukas yra ištvermė, o ne tobulas motociklo valdymas, atnešė ramybę į širdį. Nesvarbu kaip, aš važiuosiu, gyvensiu, degsiu.
Ir ta aistra dalinsiuosi.
P.S. Mintys po dar vienos "pakatuškės" Pabradėje.





Populiarūs įrašai